Nesėkmės retai ateina po vieną. Iš pradžių tai tik bloga savaitė, vėliau – nerimas, kuris nepaleidžia net ramiausiomis akimirkomis. Ilgalaikė vienatvė pamažu virsta apatija, o senos, lyg jau pamirštos psichologinės traumos netikėtai grįžta ir ima diktuoti kasdienius sprendimus. Mokslininkai jau seniai sutaria: patirtys keičia mūsų smegenis. Tačiau klausimas, kaip emocijos ir stresas „nusėda“ kūne, iki šiol buvo be aiškaus atsakymo.
Nauja mokslinių tyrimų kryptis siūlo netikėtą paaiškinimą. Pasirodo, vienas svarbiausių vaidmenų šiame procese gali tekti mitochondrijoms – mažytėms ląstelių struktūroms, kurios iki šiol buvo laikomos tik energijos gamintojomis.
Daugiau nei paprastos ląstelių „jėgainės“
Mitochondrijos dažnai vadinamos ląstelių elektrinėmis, nes jos gamina ATP – energiją, be kurios organizmas tiesiog negalėtų funkcionuoti. Tačiau šis apibrėžimas tampa vis labiau pasenęs. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad mitochondrijos aktyviai dalyvauja reguliuojant imuninį atsaką, reaguoja į stresą ir daro įtaką signalų perdavimui tarp neuronų.
Paprasčiau tariant, jos ne tik tiekia energiją, bet ir „klausosi“, kas vyksta žmogaus gyvenime. Socialinis spaudimas, ilgalaikė vienatvė, nuolatinė įtampa – visa tai palieka pėdsaką mitochondrijų veikloje. Mokslininkai vis dažniau kalba apie jas kaip apie savotišką mechanizmą, kuris psichologinę patirtį paverčia biologiniais pokyčiais.
Kodėl nuotaika taip stipriai susijusi su energija
Smegenys yra vienas iš daugiausiai energijos reikalaujančių organų žmogaus kūne. Stabiliai nuotaikai, dėmesiui ir atminčiai būtinas sklandus neuronų darbas ir lankstūs ryšiai tarp jų. Visa tai tiesiogiai priklauso nuo mitochondrijų efektyvumo.
Kai šios struktūros pradeda veikti prasčiau, sutrinka ir smegenų procesai. Tyrimai rodo aiškų ryšį tarp mitochondrijų disfunkcijos ir nerimo, depresijos, potrauminio streso sutrikimo. Be to, tie patys mechanizmai siejami ir su Alzheimerio liga, širdies bei kraujagyslių problemomis, diabetu. Net tam tikri mitochondrijų DNR variantai gali padidinti psichikos sutrikimų riziką.
Tai leidžia manyti, kad nuotaikos svyravimai – ne vien „galvoje“, o giliai įsišakniję biologiniuose procesuose.
Kaip stresas įjungia užburtą ratą
Ilgalaikis stresas kūnui nėra neutralus. Jis palaipsniui verčia mitochondrijas pereiti į vadinamąjį „taupymo režimą“. Energijos gaminama mažiau, o kartu kyla foninio uždegimo lygis. Žmogus tai jaučia labai aiškiai: nuolatinis nuovargis, miglota galva, emocinis nestabilumas tampa kasdienybe.
Šiame taške mitochondrijos tampa svarbia grandimi, jungiančia stresą, uždegimą ir psichinius simptomus. Užuot žiūrėję tik į pasekmes – pavyzdžiui, padidėjusius uždegimo rodiklius kraujyje – mokslininkai siūlo pažvelgti giliau, į pačius ląstelių mechanizmus, kurie viską paleidžia.
Ar įmanoma „pamaitinti“ psichiką?
Gera žinia ta, kad mitochondrijos nėra pasmerktos degradacijai. Priešingai – jos geba atsinaujinti. Fizinis aktyvumas, ypač aerobinė veikla, skatina naujų mitochondrijų susidarymą ir didina jų efektyvumą. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl reguliarus judėjimas taip dažnai padeda stabilizuoti nuotaiką ir mažinti nerimą.
Įdomu tai, kad teigiamas poveikis pastebimas ne tik per sportą. Tyrimai rodo, jog intensyvios sąmoningumo praktikos ir psichoterapija taip pat gali keisti mitochondrijų aktyvumą. Kai kuriais atvejais po potrauminio streso terapijos ląstelėse net padidėja mitochondrijų skaičius. Tiesa, mokslininkai kol kas atsargūs – dar reikia įrodyti, kiek tiesiogiai šie pokyčiai susiję su realiu savijautos pagerėjimu.
Vienatvė smogia giliau, nei atrodo
Socialinė izoliacija veikia ne tik emocijas. Tyrėjai pastebi, kad vienišumas gali tiesiogiai paveikti ląstelių energijos lygį. Žmogus, kuris jaučiasi vienas, dažnai turi mažiau jėgų keisti situaciją, o tai dar labiau įsuka problemų ratą.
Nors tiesioginių tyrimų apie socialinės paramos poveikį mitochondrijoms dar trūksta, ši kryptis laikoma viena perspektyviausių. Ji leidžia manyti, kad bendravimas ir artimi ryšiai gali būti svarbūs ne tik psichologiškai, bet ir biologiniu lygmeniu.
Kaip tai gali pakeisti mediciną
Jeigu mitochondrijos iš tiesų yra savotiškos „vertėjos“ tarp proto ir kūno, keičiasi ir požiūris į gydymą. Psichoterapija, fizinis aktyvumas, miegas, šviesa ir subalansuota mityba ima atrodyti ne kaip atskiri patarimai, o kaip viena sistema, suteikianti smegenims energijos atsigauti.
Mokslui tai reiškia naujus iššūkius. Ateityje gali tekti matuoti ne tik simptomus ar bendrus uždegimo rodiklius, bet ir labai konkrečius mitochondrijų funkcijos parametrus – jų skaičių, judrumą, efektyvumą.
Stresas ir traumos nėra tik abstraktūs išgyvenimai. Vis daugiau įrodymų rodo, kad jie palieka realų pėdsaką mūsų biologijoje. Mitochondrijos gali būti ta vieta, kur šios patirtys „įrašomos“. Ir galbūt būtent čia prasideda tikrasis kelias į atsigavimą.
Šaltinis: https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/09637214251380214
