Nuolatinis lojimas, inkštimas, sugadinti baldai namuose – daugelis šeimininkų tai laiko blogu šuns charakteriu ar „neišauklėjimu“. Tačiau specialistai pabrėžia: labai dažnai problema slypi ne šunyje, o jo kasdienėje rutinoje. Ir dažniausiai pakanka pakeisti vieną įprotį, kad elgesys pradėtų keistis.
Kai namai tampa streso šaltiniu
Šunų Lietuvoje – kaip ir daugelyje Europos šalių – labai daug, o didelė dalis jų gyvena miestuose. Triukšmas, ribotos erdvės, nuolatiniai dirgikliai ir ilgos vienatvės valandos daro savo. Ypač dažna problema – šuo, kuris pradeda lošti vos tik užsidaro durys.
Svarbu suprasti vieną dalyką: šuo neloja „iš pykčio“ ar keršto. Tai dažniausiai yra išsiskyrimo nerimo požymis. Gyvūnas patiria stresą, nes nesupranta, kada grįš šeimininkas ir ar jis apskritai grįš.
Kaip atrodo šuns patiriamas stresas
Ilgalaikis buvimas vienumoje gali pasireikšti labai skirtingai. Vieni šunys loja ar inkščia valandų valandas, kiti pradeda naikinti daiktus. Tačiau yra ir mažiau akivaizdžių, bet pavojingesnių signalų.
Šuo gali:
– prarasti apetitą arba atsisakyti maisto,
– vemti ar viduriuoti be aiškios medicininės priežasties,
– tapti vangus, apatiškas,
– pradėti kramtyti kailį ar laižyti letenas,
– šlapintis namuose, nors yra išmokytas to nedaryti.
Tai ne „kaprizai“, o organizmo reakcija į per didelį stresą.
Kiek laiko šunį galima palikti vieną
Vienas dažniausių šeimininkų klausimų – kiek laiko šuo gali būti vienas namuose. Atsakymas priklauso nuo amžiaus ir individualių savybių, tačiau yra bendros gairės.
Jauno šuniuko (iki maždaug 12–15 mėnesių) negalima palikti vieno ilgiau nei 2–3 valandas. Pradėti reikėtų nuo labai trumpų laikotarpių – 15–20 minučių, palaipsniui juos ilginant. Kartais net naudinga iš pradžių palikti šunį vieną kitame kambaryje.
Paauglius ir suaugusius šunis teoriškai galima palikti:
– vyresnius nei metų – iki 6 valandų,
– visiškai suaugusius – iki 8–9 valandų.
Tačiau tai nereiškia, kad toks laikas jiems yra neutralus ar sveikas. Viskas priklauso nuo to, kaip šuo pasiruošęs likti vienas.
Vienas įprotis, kuris keičia viską
Veterinarijos gydytoja ir šunų elgsenos specialistė Beata Furtak pabrėžia: viena dažniausių išsiskyrimo nerimo priežasčių yra per mažas kasdienis aktyvumas.
Pasak jos, daugelis šeimininkų neįvertina, kiek judėjimo ir protinės veiklos iš tikrųjų reikia šuniui. Minimalus poreikis – apie pusantros valandos per dieną. Tai ne vien lėtas pasivaikščiojimas aplink namą, o aktyvus ėjimas, uostymas, žaidimai, dresūros elementai.
Ypač svarbus pasivaikščiojimas prieš išeinant iš namų. Pavargęs, emociškai „išsikrovęs“ šuo daug ramiau reaguoja į šeimininko išėjimą.
Ką dar galite padaryti prieš išeidami
Be ilgesnio ir kokybiško pasivaikščiojimo, verta pasirūpinti ir tuo, kas liks namuose.
Šuniui padeda:
– interaktyvūs žaislai, kuriuos reikia spręsti,
– uostymo kilimėliai,
– namuose paslėpti skanėstai, kuriuos reikia rasti,
– rami, neutrali atsisveikinimo rutina be dramatizavimo.
Jei įmanoma, didelė pagalba – trumpas draugo ar šeimos nario apsilankymas dienos metu.
Kaip suprasti, kas vyksta, kai jūsų nėra
Vienas patikimiausių būdų suprasti, ar šuo kenčia, – stebėti jo elgesį, kai jūsų nėra namuose. Tai galima padaryti palikus telefoną, kamerą ar kitą įrašymo įrenginį.
Dažnai šeimininkai nustemba pamatę, kad šuo pradeda lošti ne po kelių valandų, o vos po kelių minučių nuo išėjimo. Tai aiškus ženklas, kad problema nėra „nuobodulys“, o emocinis stresas.
Kada reikia profesionalios pagalbos
Jeigu pakeitus kasdienius įpročius – sutrumpinus vienatvės laiką, padidinus pasivaikščiojimų trukmę, suteikus daugiau veiklos – situacija nesikeičia, verta kreiptis į šunų elgsenos specialistą.
Kai kuriais atvejais išsiskyrimo nerimas būna toks stiprus, kad be profesionalaus mokymo plano ar net laikino medikamentinio palaikymo išsiversti nepavyksta. Tai nėra šeimininko nesėkmė – tai atsakingas sprendimas.
Atsakomybė, prasidedanti nuo kasdienybės
Šuo – ne dekoracija ir ne savarankiškas gyvūnas, kuris „pripras“. Jo elgesys visada yra signalas. Dažniausiai – apie nepatenkintus poreikius.
Ir labai dažnai sprendimas slypi ne sudėtinguose metoduose, o paprastame, bet nuosekliame įprotyje: pakankamame judėjime ir pasiruošime būti vienam. Kai tai tampa kasdienybe, tyliau tampa ne tik namuose, bet ir paties šuns galvoje.
