Retieji mineralai — medžiagos, apie kurias dauguma žmonių beveik negirdėjo — šiandien yra viso šiuolaikinio pasaulio stuburas. Be jų neveiktų elektromobilių varikliai, vėjo turbinos, išmanieji telefonai, pažangūs gynybos įrenginiai ir lustų gamybos technologijos.
Būtent todėl jie virto nauju strateginiu ginklu pasaulinėje galios kovoje.
Šiuo metu Kinijai priklauso 60–70 proc. pasaulinės rūdos gavybos ir beveik 90 proc. perdirbimo pajėgumų. Dar didesnė jos įtaka sunkiųjų retųjų metalų, tokių kaip disprozis ar terbis, sektoriuje — kai kurių jų Kinija kontroliuoja net iki 95–99 proc..
Nauji Pekino apribojimai germanio, galio, stibio ir kitų žaliavų eksportui greitai parodė, kokia pažeidžiama ši tiekimo grandinė. Vakarų automobilių gamintojai ir gynybos pramonė jau patiria trikdžius — tapo akivaizdu, kad viena valstybė gali pristabdyti kitų technologinę pažangą vien apribodama prieigą prie šių, iš pažiūros „nematomų“, tačiau kritiškai svarbių medžiagų.
Kodėl šie mineralai tapo geopolitikos svertu?
Technologinis varžymasis tarp JAV ir Kinijos niekada nebuvo toks intensyvus.
Retieji mineralai tapo strateginiu spaudimo tašku, nes nuo jų priklauso visos ateities šakos:
- puslaidininkiai
- elektrinės transporto priemonės
- švari energija
- robotika
- aviacija ir gynyba
Kinija dešimtmečius sistemingai stiprino kontrolę — investavo, subsidijavo, kūrė perdirbimo infrastruktūrą ir taikė laisvesnius aplinkosaugos standartus.
Vakarai tuo metu daug kur traukėsi iš vidaus gamybos dėl aukštų sąnaudų ir reguliavimo reikalavimų. Kai priklausomybė tapo strategine grėsme, Pekinas jau valdė beveik visą grandinę — nuo kasybos iki gatavų gaminių.
Kad suprastume mastą, pakanka vieno palyginimo:
- viename F-35 naikintuve yra apie 420 kg retųjų mineralų;
- viename „Virginia“ klasės povandeniniame laive — daugiau nei 4000 kg.
Tai jau ne tik ekonomikos klausimas — tai saugumo problema.
Kaip Vakarai bando išsivaduoti iš priklausomybės?
Pastaraisiais metais JAV ir ES pagaliau pradėjo judėti agresyviau.
Nuo 2020 m. JAV skyrė daugiau nei 400 mln. dolerių vidaus kasybai ir perdirbimui atkurti. Kalifornijos „Mountain Pass“ kasykla grįžo į gamybą, o Teksase statoma magnetų gamykla ruošiasi gaminti apie 1000 tonų NdFeB magnetų kasmet.
Australijos „Lynas“ JAV stato lengvųjų ir sunkiųjų retųjų žemių perdirbimo centrą, o „USA Rare Earth“ pasiekė 99,1 % grynumo disprozio oksidą — tai svarbus žingsnis tikros nepriklausomos grandinės link.
Europa priėmė Kritinių žaliavų įstatymą, siekdama iki 2030 m.:
- 10 % žaliavų išgauti regione,
- 40 % perdirbti vietoje,
- 25 % gauti per perdirbimą.
Tuo pačiu remiami projektai Afrikoje ir Pietų Amerikoje, siekiant diversifikuoti tiekimą už Kinijos ribų.
Tiesos momentas: pažanga yra, tačiau kelias ilgas
Nepaisant spartesnio tempo, kritinė problema lieka — perdirbimo pajėgumai už Kinijos ribų vis dar menki.
Daugelis Vakarų projektų dar tik bandomi, o Europa net ir dabar daugiau nei 95 proc. retųjų mineralų importuoja iš Kinijos. Perėjimas nuo laboratorinių bandymų prie masinės gamybos užtruks, kainuos ir reikalauja didelės patirties.
Vis dėlto JAV imasi net precedento neturinčių sprendimų: įveda garantuotas kainas, tiesiogiai investuoja, o Pentagonas įsigyja dalį strateginių bendrovių akcijų — kad būtų išvengta rinkos žaidimų ir dempingo.
Tai rodo vieną — situacija laikoma kritiškai svarbia.
Kur link judame?
Išvada aiški: kelias bus brangus ir nelengvas, tačiau jis būtinas. Vakarai bando atkurti pramonę, kurią patys kadaise leido išnykti. Artimiausias dešimtmetis nulems, kas valdys ateities ekonomiką.
Dirbtinis intelektas, autonominės sistemos, karinės technologijos, elektromobiliai ir atsinaujinanti energetika priklauso nuo vieno dalyko — patikimo retųjų mineralų tiekimo. Kitaip tariant, kas kontroliuoja šias žaliavas, tas kontroliuoja ir didelę dalį rytojaus pasaulio.
