Žaibas dažniausiai siejamas su sunaikinimu. Jis perskelia medžius, sukelia miškų gaisrus ir kelia mirtiną pavojų žmonėms bei gyvūnams. Tačiau paaiškėjo, kad kai kurioms rūšims žaibo smūgis nėra katastrofa — priešingai, jis gali tapti pranašumu kovoje dėl išlikimo.
Žurnale „New Phytologist“ paskelbtame tyrime teigiama, kad Centrinės Amerikos atogrąžų miškuose augantys Dipteryx oleifera medžiai ne tik atlaiko žaibo smūgius, bet ir gauna iš jų naudos. Tyrimui vadovavo miškų ekologas Evanas Gora iš JAV Carey ekosistemų tyrimų instituto.
Atsitiktinis atradimas, pakeitęs požiūrį
2015 m. Panamos džiunglėse Gora lauko tyrimų metu pamatė, kaip žaibas trenkė į Dipteryx oleifera medį. Nors smūgis buvo stiprus, medis liko beveik nepažeistas. Aplink — priešingai: vijokliai buvo sunaikinti, o daugiau nei tuzinas aplinkinių medžių nudžiūvo.
„Pamatyti medį, kuris išgyveno žaibo smūgį ir atrodė visiškai normalus, buvo nuostabu“, – prisimena mokslininkas.
Ši situacija paskatino komandą tirti reiškinį giliau — ir netrukus paaiškėjo, kad tai nėra atsitiktinumas.
Skaičiai, kurie keičia supratimą
Naudodami žaibo registravimo sistemas, mokslininkai Barro Kolorado rezervate Panamoje ištyrė 93 žaibo paliestus medžius. Tarp jų — devyni Dipteryx oleifera. Visi jie išgyveno.
Žala apsiribojo apanglėjusia žieve ir nedideliu lapijos praradimu. Tuo tarpu kitoms rūšims:
- lapų netekimas buvo 5–6 kartus didesnis,
- per dvejus metus po smūgio 64 % medžių žuvo.
Vienas žaibo smūgis vidutiniškai sunaikindavo daugiau nei devynis kaimyninius medžius — taigi Dipteryx ne tik išlikdavo, bet ir likdavo be konkurentų.
Natūralus „genėjimas“: žaibas prieš vijoklius
Atogrąžų miškuose vijokliai silpnina medžius, atimdami šviesą ir maistines medžiagas. Tačiau Dipteryx atveju žaibas veikia tarsi natūralus genėtuvas.
Po smūgio:
- vijoklių kiekis sumažėdavo 78 %,
- medžiai greičiau augdavo ir tapdavo maždaug 4 m aukštesni nei kaimynai.
Tai suteikia jiems daugiau saulės šviesos ir konkurencinį pranašumą.
Kodėl žaibas renkasi būtent juos?
Dipteryx oleifera dažniau trenkia žaibas todėl, kad jie:
- yra aukštesni,
- turi platesnes lajas.
Tai padidina tikimybę gauti smūgį apie 70 %. Paradoksalu, tačiau būtent tai tampa jų strateginiu pranašumu.
Medžiai, kurie gyvena šimtmečius — ir išgyvena audras
Žaibas į tokį medį trenkia vidutiniškai kartą per 50–60 metų. Kadangi Dipteryx gali gyventi šimtus, o gal ir daugiau nei tūkstantį metų, per gyvenimą jie patiria ne vieną smūgį.
Užfiksuotas atvejis, kai vieną medį žaibas trenkė du kartus per penkerius metus — ir jis toliau augo. Be to, pastebėta, kad atsparumas žaibui padidino reprodukcinę sėkmę 14 kartų.
Ką tai reiškia miškams ateityje?
Tyrimas rodo, kad žaibas — ne tik griaunanti jėga. Tai ir natūralios atrankos mechanizmas, formuojantis miškų struktūrą.
Dėl klimato kaitos audrų tropikuose daugės, todėl tokios rūšys gali tapti dar stipresnės. Tai gali paveikti:
- biologinę įvairovę,
- medžių rūšių santykį,
- ekosistemų gebėjimą kaupti anglį.
Mokslininkai dabar tiria, kokios savybės suteikia atsparumo: medienos struktūra, žievės cheminė sudėtis ar vidinis vandens išsidėstymas. Taip pat neatmetama, kad panašių rūšių gali būti ir kituose regionuose.
Kartais gamta pasitelkia netikėtas priemones, kad išsaugotų gyvybę. Kartais — net žaibą.
Šaltinis: https://nph.onlinelibrary.wiley.com/doi/epdf/10.1111/nph.70062
