Generatyvinis dirbtinis intelektas per kelerius metus iš smalsaus eksperimento virto kasdieniu darbo, mokymosi ir net pramogų įrankiu. Europoje milijonai žmonių jau planuoja keliones, kuria tekstus, kodą, paveikslėlius ar vaizdo įrašus su „ChatGPT“, „Gemini“, „Grok“ ir kitomis platformomis. Tačiau „EuroNews“ pastebi, kad ši revoliucija nevyksta tolygiai: vienose šalyse GenAI tapo norma, o kitose — dar tik žengia pirmuosius žingsnius.
„Eurostat“ duomenys atskleidžia stulbinamą kontrastą. Iki 2025 m. maždaug trečdalis visų 16–74 metų europiečių bent kartą buvo naudojęsi dirbtinio intelekto įrankiais. Tačiau tarp 33 Europos valstybių skaičiai svyruoja nuo vos 17 % Turkijoje iki net 56 % Norvegijoje. Panašūs skirtumai atsiskleidžia ir ES viduje: Rumunijoje DI naudojasi tik 18 % gyventojų, o Danijoje — 48 %.
Lyderiai, autsaideriai ir netikėti vidutiniokai
Apklausa, atlikta likus trims mėnesiams iki 2025-ųjų pradžios, parodė, kad bent du iš penkių žmonių generatyvinį DI jau naudojo 13 Europos šalių. Į lyderių sąrašą pateko Šveicarija, Estija, Malta, Suomija, Airija, Nyderlandai, Kipras, Graikija, Liuksemburgas, Belgija ir Švedija — visos jos viršijo 42–47 % ribą.
Tuo tarpu aštuonios šalys aiškiai atsilieka. Be Turkijos ir Rumunijos, mažiau nei ketvirtadalis gyventojų DI naudoja Serbijoje, Italijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Šiaurės Makedonijoje, Bulgarijoje ir Lenkijoje. Įdomu tai, kad net didžiosios ekonomikos ne visur pirmauja: Italija (20 %) ir Vokietija (32 %) atsiduria žemiau ES vidurkio, o Ispanija (38 %) ir Prancūzija (37 %) — šiek tiek aukščiau.
Kodėl Europa taip nevienoda?
Žemėlapyje aiškiai matyti dėsningumas: Šiaurė ir Vakarai juda greičiau, o Pietūs, Centras ir Rytai — lėčiau. Skandinavijos šalys tradiciškai pasižymi aukštu skaitmenizacijos lygiu, todėl natūralu, kad jos greičiau priima naujas technologijas.
Belgijos Leuveno katalikiškojo universiteto tyrėjas Colinas van Noordtas aiškina: šalyse, kuriose infrastruktūra, interneto prieiga ir gyventojų skaitmeniniai įgūdžiai yra aukšti, DI tampa organiška kasdienybės dalimi. Kur šių sąlygų trūksta, gyventojai dažnai net nežino, kam DI galėtų būti naudingas — arba kaip juo naudotis.
Įdomu ir tai, kad vyriausybių strategijos ne visada lemia rezultatą. Nors daugelyje šalių parengtos plačios DI plėtros programos, jų įgyvendinimas stringa. Van Noordto išvada paprasta: politikos dokumentai svarbūs, tačiau didžiausią įtaką daro žmonių įgūdžiai, kultūra ir praktinis supratimas, kaip technologija padeda kasdienybėje.
Asmeniniams reikalams — dažniau nei darbui
Dar vienas akivaizdus skirtumas: Europos gyventojai generatyvinį DI dažniau naudoja asmeniniams, o ne darbo tikslams. Vidutiniškai 25 % žmonių jį taiko kasdieniams poreikiams, ir tik 15 % — profesinėje veikloje. Kai kur skirtumas nedidelis, kaip Nyderlanduose (28 % asmeniškai, 27 % darbui). Tačiau tokiose šalyse kaip Graikija — milžiniškas: 41 % naudoja asmeniniame gyvenime ir tik 16 % darbe.
Tyrėjai mano, kad organizacijos vis dar atsargiai vertina DI įrankius, nes ne visada aišku, kaip juos pritaikyti taip, kad jie realiai padidintų produktyvumą, o ne tik sukurtų papildomų rizikų.
Švietimas dar tik vejasi
Didžiausia paradoksų sritis — formalusis mokslas. Tik 9 % europiečių teigia, kad DI naudojo studijoms. Tuo tarpu Švedijos ir Šveicarijos studentai yra ryškūs lyderiai (po 21 %), o Vengrijoje šis skaičius siekia vos 1 %. Tai rodo, kad potencialas didžiulis, tačiau aukštosios mokyklos ir mokyklos dar tik pradeda adaptuotis.
Šaltinis: http://www.euronews.com/next/2025/12/29/chatgpt-gemini-grok-and-others-which-countries-use-generative-ai-tools-most-across-europe
