Lietuvoje daugėja istorijų, kai žmonės praranda visas santaupas po vieno „gelbėjamojo“ skambučio iš tariamo banko ar investicinės platformos. Skambučiai dažniausiai atliekami iš Rytų šalių skambučių centrų, o paskutinis sukčiavimo etapas ir pinigų išgryninimas vyksta jau čia, Lietuvoje.
Šias kibernetines gaujas saugumo specialistai apibūdina kaip „invaziją iš Rytų“ — gerai organizuotos grupuotės, veikiančios kaip korporacijos, vis dažniau taikosi į Lietuvos gyventojus. Jų branduolį sudaro nusikaltėliai iš Rytų regiono, kuriuos medžioja tiek vietos, tiek Europos teisėsauga.
Trumpai: tai gaujos, kurios apsimeta bankais ir investicinėmis platformomis, skambina iš užsienio, bet pinigus nusineša jau Lietuvoje, išnaudodamos mūsų pasitikėjimą „draugiškais konsultantais“ ir atvykėliais, su kuriais kasdien susitinkame parduotuvėse ar darbovietėse.
Kaip veikia schema: skambutis iš skambučių centro, pabaiga – Lietuvos banko sąskaitoje
Saugumo pareigūnai pasakoja schemą, kuri kartojasi beveik identiškai. Skambutis ateina iš užsienio skambučių centro dideliame Rytų Europos mieste. Numeris dažnai būna sufalsifikuotas, panašus į oficialų Lietuvos banko ar žinomo finansų tarpininko kontaktą.
Pokalbis prasideda nuo panikos: tariamas „banko darbuotojas“ praneša apie pavojų jūsų sąskaitai, įtartinus prisijungimus ar „kabinamus“ kreditus. Toliau seka pasiūlymas „apsaugoti“ lėšas – pervesti pinigus į „techninę“ banko sąskaitą, kur jie esą bus saugūs, arba „laikiną“ kriptovaliutų investicinę platformą, kuri tuoj pat „užrakins“ jūsų lėšas.
Paskutinė grandis dažniausiai būna Lietuvoje. Čia veikia gaujos nariai, atsakingi už pinigų išgryninimą, „mulių“ verbavimą ir tolesnį lėšų skaidymą. Kai auka padaro pavedimą, pinigai per kelias minutes iškeliauja per tarpininkų sąskaitas, „finansines platformas“ ir galiausiai visiškai išnyksta.
Nusikalstamos gaujos iš Rytų: veikia kaip korporacijos
Naujosios kibernetinės grupuotės neprimena atsitiktinių sukčių. Jos struktūruotos beveik kaip įmonės: turi vadovus, „personalo skyrių“, mokymų programas, vidinę discipliną ir net atrankas su melo detektoriumi.
Vidinė statistika rodo, kad daugumoje tokių gaujų branduolį sudaro nusikaltėliai iš vienos Rytų šalies, o likusią dalį – kitų valstybių piliečiai, užverbuoti paprastesnėms užduotims: pinigų išgryninimui, „mulių“ paieškai, sąskaitų atidarymui. Šie žmonės dažnai net nesuvokia viso nusikalstamos operacijos masto, jiems pasakoma, kad tai „legali veikla“ arba „užsienio verslo techninė pagalba“.
Kibernetinio saugumo ekspertai pabrėžia, kad sukčiavimo verslas Rytų regione yra gerokai labiau apmokamas nei daugeliui jaunų žmonių pasiekiamas legalus darbas. Dėl to nusikalstamos struktūros turi praktiškai neišsenkanti potencialių verbuojamųjų rezervą.
„Konsultantai“, kurie kalba lietuviškai ir skaito iš scenarijų
Specialistai atkreipia dėmesį, kad „konsultantai“, kurie skambina lietuviams, dažniausiai puikiai kalba lietuviškai arba bent jau be didesnio akcento naudoja aiškius, jų reikmėms pritaikytus tekstus.
Prieš pradėdami darbą, jie praeina mokymus, kuriuose mokomi psichologijos pagrindų ir konkrečių scenarijų: kaip kelti stresą, kada nutylėti, kada staiga „perduoti skambutį“ tariamam „vyresniajam specialistui“. Viskas daroma tam, kad auka jaustų spaudimą priimti sprendimą čia ir dabar, be laiko pasitarti su artimaisiais ar tikru banku.
Šiems „operatoriams“ parengiami detalūs scenarijai ir instrukcijos: ką sakyti, jei klientas abejoja, ką atsakyti, jei jis klausia, kodėl negali pats prisijungti prie interneto banko, kaip reaguoti, jei žmogus mini policiją ar banko padalinį. Viskas apgalvota taip, kad žmogus būtų nuvestas iki vieno veiksmo – pinigų pervedimo.
Kodėl schemos taikosi ir į Lietuvą: pasitikėjimas atvykėliais ir „normalumo“ jausmas
Ekspertai pažymi, kad nusikaltėliai puikiai supranta socialinį foną. Lietuvoje per pastaruosius metus gerokai padidėjo atvykėlių iš Rytų skaičius, daugelis jų dirba parduotuvėse, paslaugų sektoriuje, versluose ir kultūros įstaigose.
Mes vieni kitus matome kasdien: šalia kasos, biuruose, parodose, dirbdami prie bendrų projektų. Tai kuria artumo ir normalumo jausmą, o kartu – ir pasitikėjimą. Būtent šis pasitikėjimas tampa patogia dirva sukčiams, kurie apsimeta banko ar investicinių platformų darbuotojais.
Kibernetinio saugumo analitikai pabrėžia, kad pasitikėjimas žmonėmis ir atvykėliais yra vertybė, tačiau profesionalių sukčių pasaulyje jį būtina derinti su atsargumu. Būtent dėl šio socialinio pasitikėjimo nusikalstamos grupuotės ir renkasi tokias šalis kaip Lietuva.
Kai į sukčiavimą įsivelia ir „sistemos žmonės“
Europos tyrimų medžiaga rodo, kad kai kuriais atvejais nusikalstami tinklai turi ryšių su teisėsaugos ar politinėmis struktūromis vienoje iš Rytų šalių. Vienoje stambesnių bylų, kurioje iš maždaug 1500 aukų buvo išviliota apie 75 mln. zlotų (virš 17 mln. eurų), paaiškėjo, kad gaujos vadovybėje buvo asmenų, susijusių su vietos teisingumo sistema ir politika.
Tai rodo, kad tai nėra pavieniai „programuotojai“, veikiantys iš garažo. Kalbame apie plačius, tarptautinius tinklus, kurie sugeba apeiti dalį kontrolės mechanizmų savo gimtosiose šalyse ir naudoti kitų valstybių infrastruktūrą, dokumentus, bankus bei tarpininkus.
Statistika: sukčiavimas internete auga, o schema kartojasi
Kibernetinis sukčiavimas Europoje kasmet auga. Lenkijoje 2023 m. buvo užfiksuota apie 85 tūkst. tokių atvejų, 2024 m. – jau 93 tūkst., ir prognozuojama, kad 2025 m. mastas bus labai panašus. Lietuvoje absoliutūs skaičiai mažesni, tačiau tendencija tokia pati – interneto ir telefoninės apgavystės yra vienas sparčiausiai augančių nusikaltimų tipų.
Tai reiškia, kad Lietuva nebėra „šalikelėje“. Mes tampame dalimi didesnio regioninio tinklo, kuriame sukčiai iš Rytų šalių planuoja operacijas dešimtimis tūkstančių skambučių, naudodami analitinius įrankius, testuodami naujas legendas ir nuolat tobulindami psichologines manipuliacijas.
Ekspertas: pasitikėjimas – vertybė, bet be patikrinimo jis tampa dovana sukčiams
Lietuvos kibernetinio saugumo ekspertai ragina būti budriems ir nesupainioti atjautos bei pasitikėjimo su naivumu. Jų teigimu, nusikaltėliai remiasi tuo, kad lietuviai priprato prie bendro gyvenimo su atvykėliais iš Rytų, mato juos kasdien parduotuvėse, kioskuose, teatruose, biuruose ir bendruose versluose.
Šis artumas ir socialinis pripažinimas mažina budrumą – kai girdime iš užsienio skambinantį, pakankamai gerai lietuviškai kalbantį „konsultantą“, mūsų smegenys automatiškai priima tai kaip dar vieną kasdienio gyvenimo detalę. Visuomenės pasitikėjimas yra būtinas, kad šalis normaliai funkcionuotų, tačiau profesionalių sukčių pasaulyje jį visada reikia derinti su paprasta taisykle: niekada nepervesti pinigų ir neįvesti kodų vien dėl skambučio.
Ką verta prisiminti kiekvienam Lietuvos gyventojui
Kibernetinės gaujos iš Rytų jau čia, jos kalba lietuviškai, puikiai perprato mūsų kasdienybę ir psichologiją. Jų tikslas – ne sužinoti, kiek jūs uždirbate, o per kelias minutes perimti viską, kas yra jūsų sąskaitoje.
Todėl kiekvienas skambutis, kuriame kalbama apie tariamą jūsų pinigų „gelbėjimą“, turi būti priimtas kaip raudona vėliava. Tikras bankas telefonu neprašo atskleisti prisijungimo duomenų, įvesti kodų ar skubiai pervesti pinigus į „techninę sąskaitą“.
Nusikaltėliai iš Rytų šalių naudojasi tuo, kad Lietuvoje norime būti atviri, pasitikintys ir draugiški. Tačiau būtent ši savybė, jei ji nėra lydima sveiko įtarumo, tampa puikia dirva kibernetinėms gaujoms, kurios į mūsų šalį ateina ne su ginklais, o su ausinėmis, scenarijais ir puikiai paruoštais skambučiais.
