Teiginys, kad vanduo turi „atmintį“, skamba intriguojančiai. Jis pasirodo alternatyviojoje medicinoje, ezoteriniuose mokymuose ir įvairiose pseudomokslinėse teorijose. Tokios idėjos žada, kad vanduo gali įsiminti emocijas, žodžius ar net molekules, su kuriomis kažkada kontaktavo.
Tačiau esminis klausimas paprastas: kiek iš to yra patikrintas mokslas, o kiek – gražiai pateiktas mitas?
Kaip gimė „vandens atminties“ legenda
Šios koncepcijos populiarumas išaugo devintajame dešimtmetyje, kai prancūzų imunologas Jacques’as Benveniste’as paskelbė eksperimentus, esą įrodančius, kad vanduo „prisimena“ ištirpintas medžiagas net tada, kai jos praskiedžiamos iki visiško išnykimo.
Rezultatai sukėlė milžinišką susidomėjimą, tačiau vėlesni nepriklausomi bandymai jų nepatvirtino. Buvo nustatyta daug metodologinių klaidų, todėl mokslininkų bendruomenė šiuos tyrimus laikė nepatikimais.
Ką apie tai sako chemija: vandens struktūra nuolat griūva
Iš cheminių principų žinome: vanduo sudarytas iš H₂O molekulių, kurios nuolat juda ir jungiasi vandeniliniais ryšiais.
Šie ryšiai susidaro ir nutrūksta per sekundės daleles. Tai reiškia, kad bet kokia „struktūra“ vandenyje yra trumpalaikė ir negali ilgai išsilaikyti, jau nekalbant apie sudėtingos informacijos saugojimą.
Trumpai tariant, vanduo tiesiog fiziškai neturi mechanizmo „atsiminti“, kas jame kažkada buvo.
Kodėl kristalų nuotraukos neįrodo nieko
Vandens atminties šalininkai dažnai remiasi kristalizacijos eksperimentais, kuriuose esą matyti, kad vanduo veikiamas muzikos ar žodžių keičia kristalų formas.
Problema ta, kad tokiems tyrimams dažniausiai trūksta:
- kontrolinių grupių,
- statistinės analizės,
- pakartojamumo.
Be šių dalykų rezultatai negali būti laikomi moksliškai patikimais — jie labiau primena vizualinius eksperimentus su iš anksto suformuotu pasakojimu.
Kas yra tiesa: vanduo reaguoja, bet nepamena
Mokslas pripažįsta, kad vanduo tikrai gali laikinai keisti savybes, kai jį veikia:
- temperatūra,
- slėgis,
- priemaišos,
- elektromagnetiniai laukai.
Tačiau šie pokyčiai išnyksta vos pasibaigus poveikiui. Tai ne „atmintis“, o natūralios fizikinės reakcijos.
Galutinis verdiktas: mitas, kuris patinka, bet nėra tikras
Šiandien nėra jokių patikimų įrodymų, kad vanduo gali saugoti informaciją apie emocijas, žodžius ar medžiagas, su kuriomis buvo kontaktavęs. „Vandens atmintis“ išlieka patrauklus, romantiškas, bet mokslo požiūriu nepagrįstas mitas. Nei fizika, nei chemija, nei biologija kol kas nerodo mechanizmo, kuris leistų tokiam reiškiniui egzistuoti.
Todėl svarbiausi instrumentai, susiduriant su tokiais teiginiais, išlieka tie patys: kritinis mąstymas, patikrinti šaltiniai ir supratimas, kaip veikia mokslinis metodas.
