Ar kalbėdami renkamės žodžius laisvai? Nauji lingvistiniai tyrimai rodo priešingai. Pasirodo, visų kalbų struktūrą — nuo populiariausių šiuolaikinių iki paslaptingų senovinių — reguliuoja tas pats matematinis dėsnis, vadinamas Zipfo dėsniu.
Mokslininkai pripažįsta: atradimas verčia iš naujo permąstyti, kaip veikia mūsų smegenys ir pats bendravimas.
Kas iš tikrųjų yra Zipfo dėsnis
Zipfo dėsnis teigia: kuo žodis retesnis, tuo rečiau jis pasitaiko — ir tai vyksta pagal griežtą proporciją.
Dažniausiai vartojamas žodis kalboje pasirodo maždaug:
- 2 kartus dažniau nei antras pagal dažnumą,
- 3 kartus dažniau nei trečias,
- 4 kartus dažniau nei ketvirtas — ir taip toliau.
Ši seka išlieka stebėtinai tiksli net ilgiausiuose tekstuose — nuo literatūros iki mokslo darbų.
Dėsnis veikia visur — net tekstuose, kurių nesuprantame
Zipfo dėsnis galioja:
- anglų, ispanų, hindi, mandarinų ir šimtams kitų kalbų,
- socialinių tinklų įrašuose, politinėse kalbose, romanuose,
- net Voiničiaus rankraštyje, kurio prasmės iki šiol niekas neiššifravo.
Tai reiškia: kalbos struktūrą formuoja ne prasmė, o statistiniai modeliai, giliai įsišakniję pačiame bendravimo mechanizme.
Kodėl žodžiai laikosi tokios tvarkos?
Vieno atsakymo nėra. Tačiau yra kelios įtakingos teorijos.
„Mažiausių pastangų principas“.
Žmonės renkasi tuos pačius žodžius, nes taip taupoma energija, o retesni terminai atsiranda tik tada, kai jų iš tikrųjų reikia tikslumui.
Atminties ir socialinis efektas.
Kuo žodis dažnesnis, tuo labiau jis „įstringa“ kolektyvinėje kalboje ir dar labiau plinta.
Taip susidaro pusiausvyra tarp patogumo ir informacijos tikslumo.
Kalba — ne tik kūryba, o dalis didesnės sistemos
Zipfo dėsnio universalumas rodo, kad kalba veikia kaip fizinės realybės dėsnių dalis. Kaip gravitacija reguliuoja planetas, taip matematika tyliai reguliuoja mūsų kasdienius sakinius. Ir nors kalbame skirtingomis kalbomis, visi — be išimties — paklūstame tam pačiam nematomam algoritmui.
Šaltinis: https://en.wikipedia.org/wiki/Zipf%27s_law
Lietuvių kalba – vaizdingiausia ir tobuliausia kalba visame pasaulyje! Kitos pasaulio kalbos – skurdžios ir primityvios
Tikrai taip!!
Sakau iš patirties.
Aš nuo savęs pridėčiau dar vieną mano pastebėtą dėsnį bendrą daugumai kalbų, tai naudojami garsai, kaip bangos ir vibracijos, neša savo informaciją. Tai gerokai gilesni pasąmoningi sluoksniai, kurie darė poveikį kalboms nuo pat jų atsiradimo ir išlaikė tuos pačius dėsningumus iki šiuolaikinių kalbų. Aišku pilnai tokiai hipotezei patvirtinti reiktų labai plačių ir gilių lingvistinių tyrimų, bet atrodo, kad egzistuoja universali garsų – prasmių matrica, nepriklausoma nuo atskirų kalbų. Tai reiškia, kad visos kalbos paklūsta tiems patiems dėsniams, kurie yra už kalbos ribų.
Dar tik reiktų pagalvoti o kaip tie užmirštami žodžiai atėjo į būtį?? Kad ir lietuvių kalboje?
Nesu lingvistė mokslinčė, tačiau prisimenant senų ir labai senų žmonių kalbėjimą, skaitant lietuvių geriausius klasikus, kurie visų dažniausiai – iš piemenukų – kyla klausimas: o iš kur kyla tas žodžių užmarštumas? Ar tik ne iš nutolimo nuo kai kurių tiktovių. Juk į gardius rašytojus išaugę piemenukai nuo pat mažens labai gerai pažinojo juos supatintį pasaulį, kaip ir daugumas visų kitų… Kai žmogus nutolsta nuo tikrovės jis jos ir nebeatpažįsta, „užmiršta” tą tikrovę įvardijantį žodį.
Anksčiau žmonės labai stebėjo gamtą visokius reiškinius, jiems reikėjo apie tai kalbėti, taip ir kūrėsi sąvokos. Ko gero ir kalbos turtingumas, vaizdingumas rodo tos kalbos protingumą. O to praradimas visų greičiausiai rodo kažką tai atvirkščia.
Ko gero ir išvada būtų: tai ne „užmiršimas”, tai apakimas supančiam pasauliui, … o gal kartais net ir nebegalvojimas.
Kur link žmogus pažengė jį supančios aplinkos pažinime šiandiena?
KAIP ATRODO JUMS?