Nors eurais atsiskaitome jau daugiau nei du dešimtmečius (nuo pat 2002-ųjų!), pasirodo, senoji Vokietijos valiuta – markė – niekur nedingo. Ji tiesiog pasislėpė. Ir kalbame ne apie kelias monetas kišenėje, o apie stulbinančią sumą. Skaičiuojama, kad žmonių namuose, stalčiuose ir slėptuvėse vis dar guli apie 12 milijardų markių.
Tai skamba kaip filmo scenarijus, tačiau Vokietijos centrinio banko (Bundesbank) atstovai patvirtina: žmonės nuolat atneša keisti senus pinigus. Dažniausiai tai nutinka gana liūdnomis, bet gyvenimiškomis aplinkybėmis – tvarkant mirusių giminaičių ar draugų butus. Ir čia prasideda tikra lobių paieška, nes vyresnioji karta pasižymėjo išskirtiniu išradingumu slepiant santaupas.
Kur ieškoti paslėptų turtų?
Jei padedate giminaičiams Vokietijoje tvarkyti seną butą arba patys ten gyvenate, būkite atidūs. Bundesbanko darbuotojai pasakoja neįtikėtinas istorijas. Pinigai randami ne tik banaliose vietose, kaip čiužiniai ar patalynės dėžės.
Tikrasis lobis gali slypėti ten, kur mažiausiai tikitės. Pavyzdžiui, atidarote seną vaistų spintelę vonioje arba metalinę sausainių dėžutę virtuvėje – o ten ritinėliai banknotų. Dar įdomiau tai, kad senjorai mėgdavo monetas ir kupiūras slėpti po kambarinių gėlių vazonais arba net įsiūti į užuolaidų palankus. Įsivaizduokite: metate lauk senas, dulkėtas užuolaidas, net neįtardami, kad jose įsiūtas solidus palikimas. Todėl prieš ką nors išmesdami, būtinai gerai patikrinkite visas kišenes, pamušalus ir slaptas kertes.
Ne visos monetos vienodos – kaip užsidirbti?
Dauguma žmonių, radę senų markių, tiesiog nuneša jas į banką ir išsikeičia oficialiu kursu. Tačiau čia verta stabtelėti ir būti gudresniems. Nors dauguma paprastų kolekcinių monetų rinkinių per tuos metus pabrango nedaug, yra viena išimtis, galinti atnešti papildomo pelno.
Atkreipkite dėmesį į sidabrines penkių markių monetas, kurios buvo kaldintos nuo 1953 iki 1971 metų. Kodėl jos ypatingos? Ogi todėl, kad jose yra didelis kiekis tikro sidabro. Kadangi tauriųjų metalų kainos rinkoje nuolat kyla, šios monetos kaip metalo laužas (arba numizmatinė vertybė) dabar vertos daugiau nei jų oficiali nominali vertė. Tad jei radote tokių monetų, neskubėkite jų atiduoti bankui – pasidomėkite jų verte pas kolekcininkus.
Nostalgija ir begalinis pasitikėjimas grynaisiais
Kodėl vokiečiai taip sunkiai skiriasi su markėmis? Ekspertai tai aiškina psichologija. Vokietijos markė vyresnei kartai yra ne šiaip pinigas, o pokario ekonominio stebuklo (Wirtschaftswunder) simbolis. Tai stabilumo, atsigavimo ir klestėjimo ženklas, su kuriuo emociškai sunku atsisveikinti. Be to, vokiečiai visada garsėjo savo meile gryniesiems pinigams ir nepasitikėjimu vien skaitmeninėmis sąskaitomis, todėl „kojinėje“ laikomi pinigai jiems atrodo patikimesni.
Geros naujienos radusiems lobį
Jei visgi radote senų markių (ir jos nėra tos vertingosios sidabrinės), jaudintis nereikia. Vokietija yra viena iš nedaugelio euro zonos šalių, kuri pasielgė itin džentelmeniškai. Čia nėra jokio termino, iki kada galima išsikeisti seną valiutą. Nesvarbu, ar tai 2026-ieji, ar bus 2030-ieji – Bundesbankas jūsų markes priims nemokamai.
Ir dar viena gera žinia – kursas yra „įkaltas į akmenį“ ir nesikeičia: už 1,95583 markės visada gausite 1 eurą. Tad jei atliekant pavasarinį tvarkymą netyčia rasite seną voką su užrašu „D-Mark“, žinokite – tai vis dar galiojantys pinigai, kuriuos valstybė pasiruošusi priimti be jokių klausimų.
