Kiekvienas, kas turi saulės elektrinę ant stogo ar dalį nutolusio parko, žino paprastą taisyklę: kai pagamini daugiau nei sunaudoji, perteklius „nedingsta“ – jis keliauja į sukaupimą ir vėliau padengia sąskaitas. Tačiau būtent čia ir prasideda didžiausia intriga: įstatymo pakeitimų projekte siūloma perbraižyti visą dviejų metų apskaitos kalendorių, aiškiau apibrėžti, kaip skaičiuojamos kompensacijos už nesuvartotą perteklių, ir kartu atverti kelią naujai tvarkai, susijusiai su viešuosius interesus atitinkančiomis paslaugomis.
Paprasčiau tariant, kalbama ne apie kosmetinius pataisymus. Pakeitimai gali paliesti tai, kada prasideda ir baigiasi kaupimo laikotarpis, kiek „perteklinės“ elektros realiai verta laikotarpio pabaigoje, kas nutinka keičiant tiekėją, ir kaip ateityje gali keistis mokesčių logika gaminantiems vartotojams.
Kas tiksliai keičiama: dvi svarbiausios datos, kurios gali apversti įpročius
Kaupimo laikotarpis stumiamas į priekį: nuo kovo 1-osios, o ne nuo balandžio
Projekte siūloma nustatyti, kad gaminančio vartotojo į tinklą patiektos ir nesuvartotos elektros „likutis“ būtų kaupiamas dvejus metus laikotarpiu nuo einamųjų metų kovo 1 d. iki vasario mėnesio paskutinės dienos. Iki šiol praktikoje laikotarpis buvo siejamas su balandžio 1 d. – kovo 31 d. logika.
Šis poslinkis nėra atsitiktinis. Aiškinamajame rašte argumentuojama, kad saulės elektrinių gamyba reikšmingai suintensyvėja jau kovo mėnesį, todėl į „seną“ laikotarpį kovo generacija ne visada patekdavo taip palankiai, kaip tikisi vartotojai. Kitaip tariant, kovo mėnuo tampa kritiškai svarbus: jis gali lemti, ar perteklius turės daugiau laiko būti „išnešiotas“ per dvejus metus, ar bus priverstinai uždaromas laikotarpio pabaigoje.
Pereinamasis laikotarpis uždaromas anksčiau: 2026 m. vasario 28 d.
Projektas aiškiai numato pereinamąją nuostatą: kaupimo laikotarpis, prasidėjęs 2024 m. balandžio 1 d., būtų užbaigiamas 2026 m. vasario 28 d. Tai reiškia, kad daliai gaminančių vartotojų dabartinis „dviejų metų ciklas“ būtų sutrumpintas, o naujas ciklas startuotų pagal naujas datas.
Tai viena iš tų vietų, kur žmonės dažniausiai praleidžia svarbiausią detalę. Jei laikotarpis uždaromas anksčiau, labai aktualu, kas nutinka su tuo, ko nespėjote suvartoti iki uždarymo, ir kokia tvarka bus kompensuojama likusi dalis.
Kas nutiks su perteklinės elektros likučiu: kompensacija aiškiau apibrėžiama, bet perkelti į kitą laikotarpį nebeleis
Pertekliaus neperkels, bet turės kompensuoti pagal aiškesnę formulę
Projekte įtvirtinama nuostata, kad į kitą kaupimo laikotarpį nepersikeltų tas elektros kiekis, kuris per dvejus metus viršija jūsų per tą patį laiką suvartotą kiekį. Už šį likutį tiekėjas turėtų kompensuoti iš anksto sutartyje nustatyta tvarka, tačiau įvedamas esminis „saugiklis“ – kompensacija negalėtų būti mažesnė nei apskaičiuota pagal svertinį biržos kainos vidurkį Lietuvos kainų zonoje tomis valandomis, kai gaminančių vartotojų elektrinės realiai gamino.
Kas slypi už šios frazės? Idėja tokia: vietoje abstrakčių ar skirtingai interpretuojamų taisyklių, kompensacija turėtų remtis realiomis rinkos kainomis būtent tuo metu, kai elektra buvo gaminama ir tiekiama į tinklą. Taip siekiama suvienodinti praktiką tarp tiekėjų ir sumažinti situacijų, kai vartotojai jaučiasi gavę „per mažai“, nors sutartyse viskas formaliai surašyta.
Garantinis tiekimas: kompensacija ribojama iki 5 procentų
Garantinio tiekimo atveju projektas įneša dar vieną aiškią ribą. Jei gaminančio vartotojo per kaupimo laikotarpį patiektas kiekis viršija suvartotą, skirstymo tinklų operatorius kompensuotų už faktinį, bet ne didesnį kaip 5 proc. patiektą kiekį. Kaina būtų apskaičiuojama pagal Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nustatytą tvarką.
Tai svarbu tiems, kurie dėl įvairių priežasčių atsiduria garantiniame tiekime: projekte akcentuojama, kad net ir tuomet turi būti nustatyta kompensavimo logika, bet ji aiškiai apribojama, kad nebūtų kuriama situacija, kai garantinis modelis tampa patrauklesnis už rinkos sutartis.
Keičiant tiekėją ciklo viduryje: perkėlimas ir atsiskaitymas – pagal ministro tvarką
Dar viena jautri vieta – tiekėjo keitimas nepasibaigus kaupimo laikotarpiui. Projete įrašoma, kad sukaupto, bet nesuvartoto elektros kiekio perkėlimas ir atsiskaitymas būtų atliekamas energetikos ministro nustatyta tvarka.
Praktikoje tai reiškia, kad tiekėjų keitimas neturėtų tapti „juodąja skyle“, kurioje vartotojas praranda sukauptą balansą vien todėl, kad pasirinko kitą planą ar kitą įmonę. Tačiau kartu tai bus ir reguliavimo klausimas: svarbu, kokią konkrečią tvarką nustatys ministras, nes detalės čia lemia vartotojo realią naudą.
Ne tik datos ir kompensacijos: projekte atsiranda aiškesnės taisyklės, kas gali statyti elektrines gaminantiems vartotojams
Trečiosios šalys ir energijos bendrijos: daugiau aiškumo, bet ir daugiau sąlygų
Projekte perrašoma 201 straipsnio 8 dalis numatant, kad gaminančių vartotojų (ir siekiančių jais tapti) elektrines galėtų statyti, įrengti ir eksploatuoti ne tik pats vartotojas, bet ir kiti asmenys, turintys reikiamus leidimus, bei atsinaujinančių išteklių energijos bendrijos.
Tačiau kartu įvedamos saugiklio tipo taisyklės, kurios turėtų užkirsti kelią „netyčiniam“ skirtingų vartotojų sumaišymui viename vidiniame tinkle. Pabrėžiama, kad elektrinės įrengimas galimas tinklų naudotojo vidaus tinkle, jei to paties asmens valdomi gamybos ir (ar) vartojimo įrenginiai prijungti tame pačiame prijungimo taške. Jei bandoma „prijungti“ elektrinę prie vartojimo įrenginių ar atvirkščiai, kai tai reiškia kitą prijungimo schemą, reikėtų naujų prijungimo sąlygų ir atitinkamų leidimų.
Ši dalis aktuali ir nutolusių parkų rinkai, ir tiems, kurie perka dalį elektrinės projekte: ji apibrėžia, kada tokie sprendimai yra laikomi tvarkingi, o kada jau reikalingas naujas leidimų paketas.
Kas išbraukiama: viena nuostata netektų galios, o kita – būtų panaikinta
201 straipsnio 9 dalis – siūloma pripažinti netekusia galios
Tekste aiškiai nurodyta: 201 straipsnio 9 dalis būtų panaikinama. Lyginamajame variante matyti, kad būtent šioje vietoje buvo nuostata apie tai, kad gaminantis vartotojas nemoka už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (VIAP) už tą elektros kiekį, kurį patiekė į tinklą ir vėliau susigrąžino savo reikmėms.
Jei ši dalis išbraukiama, pats signalas yra aiškus: projektu siekiama keisti principą, pagal kurį gaminantys vartotojai buvo iš dalies atskirti nuo VIAP logikos. Aiškinamajame rašte tai siejama su rinkos disbalanso klausimu ir siekiu išvengti kryžminio subsidijavimo.
Panaikinamas ir 201 straipsnio 11 dalies 4 punktas dėl 100 proc. sąnaudų
Projektu taip pat siūloma pripažinti netekusiu galios 201 straipsnio 11 dalies 4 punktą, kuriame buvo numatyta, kad tam tikrais atvejais, mažinant leistiną generuoti galią ar įrengtąją galią, vartotojai apmoka 100 proc. skirstomųjų tinklų operatoriaus sąnaudų.
Aiškinamojoje dalyje tai argumentuojama tinklų pralaidumo ribotumu ir poreikiu sudaryti palankesnes sąlygas „atlaisvinti“ perteklinius rezervuotus pajėgumus, kad į tinklą galėtų jungtis ir kiti vartotojai.
Pakeitimai 204 straipsnyje: „virtualios sąskaitos“ taisyklės suvienodinamos su nauju laikotarpiu
Apskaitos laikotarpis grynajam atsiskaitymui – taip pat nuo kovo 1 d.
204 straipsnio pakeitimai iš esmės atspindi tą pačią logiką, kaip ir 201 straipsnyje: nepriklausomas tiekėjas virtualioje asmens sąskaitoje kauptų lėšas dvejus metus nuo kovo 1 d. iki vasario paskutinės dienos. Sukaupta suma būtų skaičiuojama pagal į tinklą patiektą kiekį, padaugintą iš sutartos fiksuotos arba kintamos kainos.
Tai aktualu tiems, kuriems taikomas grynasis atsiskaitymas (net-billing) – kai „kaupiami“ ne kilovatvalandžių kiekiai, o piniginė išraiška virtualioje sąskaitoje.
Sukauptos sumos mažinimas – be „kitų susijusių paslaugų“ priedų
Projekte patikslinama, kad virtualioje sąskaitoje sukaupta suma mažinama pagal tiekėjo patiektą elektros kiekį, padaugintą iš sutartyje nustatytos elektros kainos be sumos už kitas susijusias paslaugas. Ši formuluotė svarbi todėl, kad ji išgrynina, kas laikoma elektros energijos kaina šiame mechanizme, ir kas neturėtų būti „priklijuojama“ prie virtualios sąskaitos skaičiavimų.
Garantiniam tiekimui – tas pats principas
204 straipsnio 8 dalyje įrašoma, kad šio straipsnio nuostatos mutatis mutandis taikomos ir garantinio tiekimo atveju. Tai reiškia, kad grynojo atsiskaitymo logika turėtų būti pritaikoma ir tuomet, kai vartotojas patenka į garantinį tiekimą, pagal atitinkamai pritaikytas taisykles.
Kodėl šie pakeitimai apskritai atsirado: projekte atvirai įvardijamas rinkos disbalansas
Aiškinamajame rašte priežastys įvardijamos tiesiai: dabartinis dvigubos apskaitos (net-metering) modelis yra palankus gaminantiems vartotojams, tačiau sukelia iššūkių tiekėjams, nes elektra dažniausiai pagaminama dieną, kai biržos kaina būna žemesnė, o suvartojama ryte, vakare ar žiemą, kai kaina paprastai aukštesnė. Skirtumas tarp „pajamų“ vertės gamybos metu ir „išlaidų“ vertės vartojimo metu tiekėjams sukuria finansinį disbalansą.
Dokumente pateikiami ir konkretūs skaičiai: tiekėjų disbalansas dėl patiektos ir vėliau susigrąžintos elektros vertės skirtumo, pagal Tarybos duomenis, augo nuo maždaug 1,61 mln. eurų (2021–2022) iki 8,23 mln. eurų (2022–2023) ir 15,85 mln. eurų (2024–2025 laikotarpiu, nurodytu aiškinamajame rašte). Kartu akcentuojama ir kita pusė – gaminančių vartotojų generacija mažina biržos kainą dienos metu, o tai rinkai gali duoti milijonines naudas.
Būtent šioje vietoje atsiranda projekto siekis „subalansuoti“ interesus: palikti vartotojams patrauklų modelį, bet sumažinti disbalansą, kuris, projekto rengėjų vertinimu, ilgainiui gali persikelti į bendras kainas visiems vartotojams.
Kada visa tai įsigaliotų: keli startai, o ne viena data
Projekte numatyta kelių dalių įsigaliojimo schema.
2026 m. vasario 1 d. – ankstyvas startas konkrečioms nuostatoms
Nurodoma, kad 201 straipsnio 2 dalies 1 punkto (apie naują kaupimo laikotarpį) ir 204 straipsnio 1 dalies 1 punkto (apie naują apskaitos laikotarpį) nuostatos įsigaliotų 2026 m. vasario 1 d. Tai susiję su tuo, kad pats laikotarpio „perjungimas“ reikalauja pasiruošimo anksčiau.
2026 m. kovo 1 d. – pagrindinis įsigaliojimas didžiajai daliai pakeitimų
Didžioji įstatymo dalis numatoma įsigalioti 2026 m. kovo 1 d. Tai dera su naujo kaupimo ir apskaitos laikotarpio startu nuo kovo 1-osios.
Kai kurios dalys – tik gavus Europos Komisijos pritarimą
Projektas taip pat numato sąlygą, susijusią su Europos Komisijos pritarimu pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį: tam tikros nuostatos (projekto tekste tai siejama su 201 straipsnio 4 dalies įsigaliojimu) įsigaliotų 2026 m. kovo 1 d., jei pritarimas būtų gautas iki tos datos, arba praėjus 2 mėnesiams po pritarimo gavimo, jei jis būtų gautas vėliau.
Tai praktinis signalas, kad dalis pakeitimų gali būti vertinami valstybės pagalbos kontekste, todėl jų startas priklauso ne tik nuo nacionalinio teisėkūros grafiko.
Ką tai reikštų gaminančiam vartotojui kasdienybėje: ne tik „teisės aktas“, o reali sąskaita
Šio projekto esmė vartotojui atsiremia į tris labai žemiškus klausimus: kada prasideda jūsų dviejų metų ciklas, ką gaunate (ar prarandate) laikotarpio pabaigoje, ir kaip aiškiai aprašyta kompensacija už perteklių.
Laikotarpio perkėlimas į kovo 1 d. – vasario pabaigą gali būti palankus dėl kovo generacijos įtraukimo į naują ciklą, bet kartu reiškia, kad pereinamasis laikotarpis užsidaro vasario 28 d., todėl svarbu, koks likutis liks iki tos datos. Kompensacijos formulės sukonkretinimas gali reikšti skaidresnį atsiskaitymą, bet pats principas, kad perteklius į kitą laikotarpį neperkeliama, išlieka griežtas. O tiekėjo keitimo atveju didžiausią reikšmę turės įgyvendinamoji ministro tvarka, nes ji nustatys, ar perėjimas bus sklandus, ar sukels ginčus dėl sukaupto balanso.
Galiausiai, panaikinamos nuostatos dėl VIAP ir tam tikrų tinklų operatorių sąnaudų apmokėjimo rodo, kad valstybė bando perskaičiuoti, kas ir kiek turi prisidėti prie sistemos išlaikymo, kai gaminančių vartotojų skaičius sparčiai auga. Tai gali būti viena iš tų temų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo „biurokratinės“, bet realybėje baigiasi labai konkrečiu skaičiumi jūsų elektros sąskaitoje.
