Mėnesius trukusi įtampa tarp Briuselio ir Pekino, grasinusi peraugti į plataus masto prekybos karą, panašu, pasiekė lūžio tašką. Europos Sąjunga ir Kinija artėja prie lemiamo susitarimo dėl elektromobilių importo. Nors diplomatai lengviau atsikvepia, vairuotojams kyla esminis klausimas: ar tai reiškia pigių kiniškų automobilių eros pabaigą dar jai dorai neprasidėjus?
2026-ųjų pradžia žymi kritinį momentą automobilių pramonės istorijoje. Kinijos elektromobilių gamintojams agresyviai veržiantis į Senąjį žemyną, Europa buvo priversta reaguoti. Grėsmė įvesti milžiniškus tarifus pakibo ore kaip Damoklo kardas, tačiau naujausi pranešimai rodo, kad abi pusės ieško „taikaus“ sprendimo, kuris leistų išvengti ekonominio kraujo praliejimo.
Kaip praneša „Electrek“, derybininkai dirba viršvalandžius, bandydami suderinti tai, kas atrodo nesuderinama: apsaugoti Europos gamintojus nuo bankroto ir tuo pačiu nesustabdyti žaliosios pertvarkos, kuriai būtini įperkami elektromobiliai.
Kodėl Europa išsigando Kinijos drakono?
Problemos šaknys gilios. Pastaraisiais metais Kinijoje pagaminti elektromobiliai („BYD“, „MG“, „Geely“ ir kiti) Europoje sukėlė tikrą audrą. Jų formulė paprasta: modernios technologijos, patrauklus dizainas ir kaina, kuriai Europos grandai, tokie kaip „Volkswagen“ ar „Stellantis“, tiesiog negali prilygti.
ES atliktas tyrimas atskleidė viešą paslaptį – Kinijos valdžia savo gamintojams skiria dosnias valstybines subsidijas. Tai leidžia jiems dirbtinai mažinti kainas ir užsiimti vadinamuoju dempingu. Briuselis tai įvertino kaip nesąžiningą konkurenciją, keliančią egzistencinę grėsmę Europos automobilių pramonei ir tūkstančiams darbo vietų. Atsakomasis žingsnis buvo griežtas – planai apmokestinti importą baudžiamaisiais tarifais, kurie kiniškus automobilius pabrangintų dešimtimis procentų.
Išeitis be muitų: kas yra „kainų grindys“?
Tačiau muitų karas nenaudingas niekam. Kinija grasino atsakomaisiais veiksmais prieš Europos prabangos prekes (pavyzdžiui, prancūzišką konjaką ar vokiškus automobilius), todėl ieškoma kompromiso.
Šiuo metu ant derybų stalo guli alternatyvus planas – minimalių kainų įsipareigojimas. Užuot mokėję milžiniškus muitus pasienyje, Kinijos gamintojai įsipareigotų neparduoti savo automobilių Europoje pigiau nei nustatyta minimali riba.
Ką tai reiškia praktiškai?
- Kinijai: Gamintojai išsaugo priėjimą prie pelningos Europos rinkos be žeminančių tarifų etikečių.
- Europai: Vietiniai gamintojai apsaugomi nuo pernelyg pigių konkurentų, kurie galėtų juos tiesiog „suvalgyti“.
- Rinkai: Sukuriamos, bent jau teoriškai, lygesnės konkurencinės sąlygos.
Ką tai reikš pirkėjams: brangesnė svajonė?
Nors politikai trina rankomis, vartotojams šis susitarimas turi dvi puses. Jei bus įvestos „kainų grindys“, tikėtina, kad patys pigiausi kiniški modeliai, kurie viliojo pirkėjus savo prieinamumu, pabrangs. Svajonė apie itin pigų, kokybišką elektromobilį gali būti atidėta.
Tačiau ekspertai pabrėžia ir kitą medalio pusę – stabilumą. Be susitarimo kilęs prekybos karas galėjo sukelti dar didesnį chaosą, detalių trūkumą ir bendrą kainų kilimą visame sektoriuje.
Elektromobilis – ne tik transporto priemonė, bet ir ginklas
Šios derybos aiškiai parodė, kad perėjimas prie elektrinio transporto nebėra tik ekologijos klausimas. Tai – geopolitika. Automobiliai tapo strateginiu svertu kovoje dėl ekonominės įtakos. Europa bando išlaikyti savo pramoninį suverenitetą, o Kinija siekia tapti pasauline technologijų lydere.
Dabartinis kompromisas yra trapus. Derybos vyksta itin jautrioje politinėje aplinkoje, kur kiekvienas žodis sveriamas aukso svarstyklėmis. Tačiau viena aišku – kiniški elektromobiliai iš Europos gatvių niekur dings. Klausimas tik vienas: kiek mums teks už juos mokėti, kad visi politiniai žaidėjai liktų patenkinti?
Šaltinis: https://electrek.co/2026/01/12/eu-china-close-deal-electric-cars-as-chinese-evs-surge-tariffs-europe/
