„Tik kirtau sieną – ir supratau skirtumą“. Žilvino kelionė į Liepoją atskleidė, kodėl Latvijoje žiemą važiuoti saugiau

Žilvinas daug metų vairuoja ir žiemą kelyje jaučiasi pakankamai ramiai. Tačiau kelionė iš Klaipėdos į Liepoją jam tapo ne šiaip dar vienu maršrutu, o labai aiškiu palyginimu, kaip skirtingai dvi kaimyninės šalys tvarkosi su tais pačiais žiemos iššūkiais. Skirtumas, pasak jo, buvo matomas beveik iš karto – vos kirtus Latvijos sieną.

„Nebuvo taip, kad kelias staiga taptų sausas ar juodas, bet atsirado jausmas, kad čia galvojama ne tik apie pravažiavimą, bet ir apie saugumą“, – pasakoja Žilvinas.

Važiavimo pojūtis pasikeitė vos per kelis kilometrus

Kelias Latvijoje, anot Žilvino, buvo nuvalytas nuosekliai. Ne tik važiuojamoji dalis, bet ir kelkraščiai. Sniegas nebuvo suverstas į aukštas, kietas sienas, kurios žiemą dažnai tampa spąstais vairuotojams. Kelkraščių juosta buvo aiškiai matoma, nuvalyta iki pat grunto, vietomis – beveik iki žolės.

„Tai smulkmena, apie kurią nesusimąstai, kol jos neprireikia“, – sako jis. – „Bet žinoti, kad bet kurią akimirką gali pasukti į kelkraštį, sustoti, saugiai išlipti – labai didelis skirtumas.“

i

Sugedo automobilis? Latvijoje yra kur pasitraukti

Žilvinas prisimena, kaip prieš kelerius metus Lietuvoje, žiemą, jam teko matyti ne vieną situaciją, kai sugedęs automobilis stovėjo tiesiog važiuojamojoje dalyje. Ne todėl, kad vairuotojas norėjo rizikuoti, o todėl, kad fiziškai nebuvo kur pasitraukti – sniegas buvo suverstas ant kelkraščio, sukietėjęs, aukštas, nepravažiuojamas.

„Latvijoje to praktiškai nemačiau. Net jei automobilis sustotų, vairuotojas turi erdvės. Kelkraštis yra realus kelkraštis, o ne sniego sandėlis“, – pasakoja jis.

Tai ypač svarbu tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui, kai kiekviena sekundė ir kiekvienas metras gali lemti, ar situacija taps pavojinga.

Lietuvoje – sniegas nustumtas, bet problema lieka

Grįždamas atgal į Lietuva, Žilvinas vėl pajuto pažįstamą vaizdą. Važiuojamoji dalis nuvalyta, tačiau sniegas suverstas į kelkraščius. Iš pirmo žvilgsnio – tvarkinga. Tačiau realybėje tai reiškia, kad avarinė juosta ar kelkraštis tampa neprieinamas.

„Jei kažkas nutinka – techninė problema, bloga savijauta, net paprastas sustojimas – tu neturi pasirinkimo. Turi stovėti kelyje ir melstis, kad tave laiku pastebės“, – atvirai sako jis.

Jo teigimu, problema ne vien estetinė ar komforto – tai tiesiogiai susiję su eismo saugumu.

i

Kodėl latviai valo kitaip?

Žilvinas nesiima teigti, kad Latvijoje žiemos būna lengvesnės. Oro sąlygos labai panašios, ypač pajūrio regione. Tačiau akivaizdu, kad požiūris į kelių priežiūrą skiriasi. Latvijoje, jo pastebėjimu, sniegas ne tik nustumiamas nuo važiuojamosios dalies, bet ir išvežamas arba paskirstomas taip, kad netaptų kliūtimi.

Tai reiškia daugiau darbo, daugiau technikos ir, tikėtina, daugiau planavimo. Tačiau rezultatas – saugesnis kelias, kuriame vairuotojas turi atsarginį variantą.

Maža detalė, kuri keičia visą saugumo jausmą

Žilvino istorija nėra apie tai, kad Lietuvoje keliai nevalomi. Jie valomi. Tačiau klausimas – kaip. Jo kelionė į Liepoją parodė, kad kartais skirtumą lemia ne pats sniego kiekis, o tai, kur jis padedamas.

„Kai važiuoji ir matai švarų kelkraštį, atsiranda ramybė. Net jei nieko nenutiks, pats faktas, kad turi pasirinkimą, keičia visą važiavimo jausmą“, – apibendrina jis.

Ir būtent tas pasirinkimas, pasak Žilvino, yra didžiausia pamoka, kurią Lietuva galėtų perimti iš Latvijos – ypač žiemą, kai kelias klaidų neatleidžia.