Daugeliui keleivių pakilimas ir nusileidimas tėra trumpi, beveik automatiniai skrydžio etapai – akimirkos tarp įlaipinimo ir kelionės pradžios arba jau laukiamo išlipimo. Tačiau būtent šiomis minutėmis lėktuvas yra pažeidžiamiausias, o salono įgula dirba didžiausios įtampos ir susikaupimo režimu. Tai, kas iš šalies gali atrodyti kaip keistas ar net pasyvus gestas, iš tikrųjų yra griežtai reglamentuota saugos rutina.
Vienas labiausiai pastebimų, bet rečiausiai paaiškinamų dalykų – kodėl salono įgulos nariai kilimo ir tūpimo metu sėdi prisisegę, rankas laikydami priglaustas prie šlaunų arba padėtas po kojomis. Atsakymas slypi ne patogume ir ne įprotyje, o aviacijos saugos logikoje.
Pačios rizikingiausios skrydžio minutės
Statistika rodo, kad pakilimo ir nusileidimo fazės sudaro neproporcingai didelę visos skrydžio rizikos dalį. Būtent tada dažniausiai įvyksta incidentai, staigūs stabdymai, techniniai nesklandumai ar net avarinės situacijos. Dėl šios priežasties kabinos saugos būklė šiomis minutėmis yra itin griežtai kontroliuojama.
Keleiviai turi būti prisisegę saugos diržus, sėdynių atlošai – vertikalioje padėtyje, staleliai pakelti, o salone negali būti palaidų daiktų. Tuo pat metu salono įgula užima vadinamąją budėjimo arba pasirengimo poziciją.
Kodėl rankos turi būti fiksuotos
Salono įgulos nariai sėdi visiškai vertikaliai, pėdos tvirtai remiasi į grindis, o rankos laikomos tam tikroje fiksuotoje padėtyje. Tai nėra atsitiktinumas. Tokia poza skirta stabilizuoti kūną staigių judesių metu ir sumažinti traumų riziką, jei lėktuvas staigiai stabdytų, pasikeistų kryptis ar patektų į stiprią turbulenciją.
Rankų fiksavimas taip pat leidžia išvengti nekontroliuojamų judesių, kurie galėtų baigtis rankų ar riešų traumomis. Kartu ši padėtis užtikrina, kad rankos bet kurią sekundę būtų paruoštos veiksmui – atsegti diržus, atidaryti avarinius išėjimus ar padėti keleiviams evakuacijos metu.
Kaip pažymi kelionių leidinys Travel + Leisure, ši poza aviacijoje laikoma maksimalaus pasirengimo būsena, kai kūnas ir protas veikia kaip viena sistema.
Ne tik fizinė, bet ir psichologinė parengtis
Fizinė poza yra tik dalis visos procedūros. Tuo pačiu metu salono įgulos nariai atlieka vadinamuosius „tyliuosius kontrolinius sąrašus“. Mintyse jie dar kartą peržvelgia avarinius išėjimus, savo atsakomybes, galimus scenarijus ir veiksmų seką, jei nutiktų nenumatyta situacija.
Šis procesas vyksta be jokios dramos ir dažniausiai keleiviams lieka visiškai nepastebimas. Tačiau būtent jis leidžia įgulai reaguoti akimirksniu, be chaoso ir delsimo. Kiekvienas narys tiksliai žino, ką daryti, net jei sprendimams būtų skirtos vos kelios sekundės.
Ką tai reiškia keleiviams
Nors iš keleivių nereikalaujama užimti tokios pačios pasirengimo pozicijos, saugos filosofija yra ta pati. Saugos instruktažas prieš skrydį nėra formalumas ar „foninis triukšmas“ – tai praktiška informacija, pritaikyta konkrečiam orlaiviui ir galimoms situacijoms.
Prisisegti saugos diržą, perskaityti saugos kortelę ir laikytis įgulos nurodymų kilimo bei nusileidimo metu – tai paprasti veiksmai, kurie realiai mažina traumų ir chaoso riziką kritinėmis minutėmis.
Tylus gestas, slepiantis didžiausią discipliną
Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip ramus, beveik nepastebimas salono įgulos gestas, iš tikrųjų yra aukščiausios drausmės ir pasirengimo išraiška. Kai rankos laikomos vietoje, o kūnas – stabilus, įgulos dėmesys yra maksimalus.
Būtent šiomis akimirkomis saugumas tampa absoliučiu prioritetu. Ir nors keleiviai to dažnai nepastebi, būtent tokios detalės yra viena iš priežasčių, kodėl šiuolaikinė aviacija laikoma viena saugiausių transporto rūšių pasaulyje.
