Kino filmuose dažnai matome dramatiškas scenas, kuriose keleivinis lėktuvas įskrenda į tamsią audrą, jį supurto žaibai, o keleiviai laikosi už kėdžių. Tokie vaizdai sukuria įspūdį, kad perkūnija gali akimirksniu numušti lėktuvą iš dangaus. Tačiau reali aviacija veikia visai kitaip.
Tiesa yra daug ramesnė: nelaimingi atsitikimai dėl perkūnijų yra itin reti. Pagrindinė priežastis paprasta – pilotai beveik niekada neskrenda tiesiai į audrą. Perkūnijos zonos pasižymi labai pavojingomis sąlygomis: stipria turbulencija, kylančiomis ir krintančiomis oro srovėmis, kruša, staigiais vėjo gūsiais ir greitai kintančiu slėgiu. Visa aviacijos sistema sukurta taip, kad šių vietų būtų išvengta dar gerokai prieš pasirodant pirmiesiems pavojams.
Kaip audros aptinkamos dar prieš pakilimą
Skrydžio saugumas prasideda ne ore, o ant žemės. Dar prieš lėktuvui pajudant iš oro uosto pilotai gauna išsamius orų pranešimus ir prognozes. Juose tiksliai nurodoma, kur maršrute gali susidaryti perkūnijos, stiprūs krituliai ar pavojingos oro masės.
Tačiau net ir geriausios prognozės ne visada gali numatyti, kaip orai keisis po kelių valandų. Todėl lėktuvuose įdiegtos realaus laiko orų stebėjimo sistemos. Pilotai naudoja specialius radarus, kurie rodo debesų tankį, aukštį ir judėjimo kryptį. Informacija pateikiama spalvų kodais:
žalia reiškia silpnus kritulius, geltona – vidutinį pavojų, o raudona – intensyviausią audros zoną.
Pagrindinė taisyklė ore labai aiški: laikykis kuo toliau nuo raudonos spalvos ir daryk tai kuo anksčiau.
Pilotai niekada nėra vieni kovoje su audra
Nors gali atrodyti, kad pilotai danguje veikia savarankiškai, iš tiesų jie nuolat dirba kaip didžiulės komandos dalis. Oro eismo kontrolieriai stebi šimtus skrydžių ir gali įspėti apie pavojingas zonas dar gerokai iš anksto.
Be to, patys pilotai aktyviai dalijasi informacija tarpusavyje. Jei vienas lėktuvas patenka į stiprią turbulenciją ar pastebi pavojingą oro reiškinį, apie tai nedelsiant pranešama radijo ryšiu kitiems įgulos nariams tame pačiame regione. Taip sukuriamas tarsi gyvas oro sąlygų žemėlapis, kuris padeda priimti teisingus sprendimus.
Dažniausiai rekomenduojama laikytis bent 10–20 mylių atstumo nuo stiprios perkūnijos zonų. Jei audra ypač aktyvi, šis atstumas gali būti dar didesnis.
Kai maršrute – ne viena, o kelios audros
Kartais situacija danguje nėra tokia paprasta. Vietoj vienos didelės perkūnijos ląstelės pilotai gali susidurti su keliomis mažesnėmis, išsibarsčiusiomis audromis. Tokiais atvejais skrydžio planas gali būti koreguojamas realiu laiku.
Pilotai dažnai pasirenka skristi tarp audrų, ieškodami vadinamųjų „koridorių“, kur sąlygos ramesnės. Vis dėlto net ir tokiose situacijose būtinas didelis atsargumas. Perkūnijos gali labai greitai augti, keisti kryptį ir formą.
Dėl šios priežasties beveik niekada nebandoma skristi virš audros. Kai kurios perkūnijos gali iškilti net iki 40–50 tūkstančių pėdų aukščio, o jų viršūnės dažnai kyla greičiau, nei lėktuvas spėtų jas saugiai aplenkti.
Kas nutinka, jei audros vis dėlto nepavyksta išvengti
Nepaisant visų technologijų ir planavimo, kartais lėktuvas gali atsidurti arčiau perkūnijos, nei norėtųsi. Tokiu atveju keleiviai dažniausiai pirmiausia pajunta turbulenciją.
Nors stiprūs oro gūsiai gali būti nemalonūs ir net gąsdinantys, pačiam lėktuvui jie retai kelia rimtą pavojų. Orlaiviai sukurti taip, kad atlaikytų kur kas didesnes apkrovas, nei gali pasirodyti keleiviams.
Tokiose situacijose pilotai sumažina greitį iki saugiausio režimo ir stengiasi kuo greičiau išskristi iš neramios zonos. Blogiausia, kas dažniausiai gali nutikti, yra krušos padaryti kosmetiniai pažeidimai – nedideli įlenkimai ant sparnų ar fiuzeliažo.
Labai retai kruša gali pažeisti priekinį stiklą, tačiau tai paprastai sukelia tik techninio remonto poreikį, o ne tiesioginę grėsmę žmonių saugumui.
Kodėl nusileidimas per audrą yra rizikingiausia dalis
Didžiausi iššūkiai prasideda ne aukštai danguje, o arčiau žemės. Artėjant prie oro uosto pavojingiausias reiškinys yra vadinamasis vėjo poslinkis – staigūs vėjo krypties ar stiprumo pokyčiai.
Kai lėktuvas leidžiasi, jis yra mažesniame aukštyje, kur netikėti oro judesiai gali turėti didesnį poveikį. Todėl šiuolaikiniai orlaiviai aprūpinti specialiomis sistemomis, kurios įspėja pilotus apie galimą vėjo poslinkį.
Jei sąlygos prie kilimo ir tūpimo tako tampa per pavojingos, skrydis gali būti atidėtas, nukreiptas į laukimo zoną ar net į kitą oro uostą. Galutinį sprendimą visada priima kapitonas, tačiau jis remiasi oro eismo kontrolės, meteorologų ir avialinijų operacinių centrų informacija.
Žaibas atrodo baisiai, bet lėktuvui jis beveik nepavojingas
Daugelį keleivių labiausiai gąsdina žaibas. Tačiau būtent šis reiškinys kelia mažiausiai realios grėsmės.
Komerciniai lėktuvai suprojektuoti taip, kad galėtų atlaikyti tiesioginius žaibo smūgius. Vidutiniškai kiekvienas keleivinis orlaivis žaibo smūgį patiria kelis kartus per metus, ir dažniausiai tai net nesukelia jokių pasekmių.
Žaibo srovė paprastai praeina lėktuvo išoriniu korpusu, panašiai kaip automobilio metalinis kėbulas apsaugo viduje esančius žmones. Keleiviai dažniausiai pamato ryškų blyksnį ir išgirsta garsų trenksmą, tačiau lėktuvas toliau skrenda be jokių sutrikimų.
Net jei kuri nors sistema trumpam paveikiama, atsarginės sistemos iš karto perima darbą, todėl skrydis tęsiasi visiškai saugiai.
Kodėl perkūnijos beveik niekada nesibaigia tragedija
Visa šiuolaikinė aviacija paremta ne sėkme, o griežtomis taisyklėmis ir technologijomis. Kiekvienas skrydis remiasi nuolatiniu orų stebėjimu, radarų duomenimis, pilotų patirtimi ir aiškiomis procedūromis.
Net jei audros visiškai išvengti nepavyksta, lėktuvai sukurti taip, kad atlaikytų ekstremalias sąlygas, o įgulos žino, kaip elgtis sudėtingose situacijose. Todėl dažniausiai blogiausia, kas gali nutikti, yra šiek tiek nemaloni kelionė su stipresne turbulencija.
Būtent dėl šios priežasties skrydžiai per perkūnijas realiame gyvenime beveik niekada netampa katastrofomis. Už užuolaidos slypi milžiniškas darbas, planavimas ir technologijos, kurios tyliai užtikrina, kad kiekvienas keleivis saugiai pasiektų savo kelionės tikslą.
Šaltinis: https://www.popsci.com/science/how-pilots-avoid-storms/
