Visi kačių šeimininkai puikiai žino tą jausmą: vakare ramiai sėdite ant sofos, o jūsų augintinė staiga sustingsta, išplečia akis ir įsmeigia žvilgsnį į tuščią sieną, lubas arba tamsų kambario kampą. Jūs pažiūrite ten pat – nieko nėra. Jokios musės, jokio voro, jokio šešėlio. Tik tuštuma.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti nejaukiai, o kai kurie šeimininkai juokauja (arba tiki), kad katės mato vaiduoklius. Tačiau tiesa yra kur kas įdomesnė ir visiškai racionali.
Daug stebėjau savo augintinį ir, pasitelkusi mokslinius faktus, priėjau išvados: katės gyvena visiškai kitoje vizualinėje realybėje nei mes. Tai, ką vadiname „žiūrėjimu į erdvę“, iš tikrųjų yra maksimaliai sutelktas dėmesys į dalykus, kurių žmogaus akis fiziškai nepajėgi užfiksuoti.
Štai keturios biologinės priežastys, kodėl jūsų katė mato tai, ko nematote jūs.
Ultravioletinė šviesa: nematomi pėdsakai
Vienas didžiausių atradimų apie kačių regėjimą – jos geba matyti ultravioletiniame (UV) spektre. Mums šis pasaulis yra uždaras, nes žmogaus akies lęšiukas blokuoja UV spindulius, tačiau katėms tai – papildomas informacijos srautas.
Daugybė dalykų gamtoje ir buityje atspindi UV šviesą:
- Biologiniai pėdsakai: Kitų gyvūnų, graužikų šlapimo žymės ar pėdsakai švyti UV spektre.
- Medžiagos: Tam tikri audinių balikliai, popierius ar dulkės taip pat gali atspindėti šią šviesą.
Kai katė sustingsta ir tyrinėja, regis, tuščią sienos plotą ar grindis, ji gali matyti senus pėdsakus, paliktus kito gyvūno, arba tiesiog stebėti specifinį atspindį. Tai tarsi skaityti rytinį laikraštį ar naršyti socialiniuose tinkluose – siena jai yra pilna informacijos apie tai, kas ir kada čia lankėsi.
Naktinis matymas: pilkų atspalvių meistrės
Dar viena priežastis – unikalus gebėjimas matyti prieblandoje. Katės tinklainėje yra žymiai daugiau stiebelių (ląstelių, atsakingų už matymą tamsoje) nei žmogaus akyje. Tai leidžia joms užfiksuoti net ir silpniausią šviesos spindulį.
Ten, kur mes matome aklina tamsą ar tiesiog pilkus šešėlius, katė mato aiškius kontūrus ir tekstūras.
Tiesa, šis gebėjimas turi savo kainą – katės pasaulį mato blankesnį spalvų atžvilgiu. Jų regėjime dominuoja melsvi ir žalsvi tonai, o raudona spalva joms praktiškai neegzistuoja. Tačiau prieblandoje jos yra nepralenkiamos.
Jautrumas judesiui
Evoliuciniu požiūriu katės yra plėšrūnai. Jų akys sukurtos taip, kad pastebėtų menkiausią krustelėjimą.
Bet koks mikroskopinis judesys – oro srovių nešama dulkių dalelė saulės spindulyje ar vos virptelėjęs šešėlis ant sienos – katės regėjimo lauke atrodo kaip reikšmingas įvykis.
Kai katė žiūri „į tuštumą“, dažniausiai ji seka objektą, kuris yra per mažas arba juda per greitai, kad mūsų smegenys jį sureikšmintų. Joms tai gali būti potencialus grobis arba tiesiog įdomus objektas treniruotei.
Panoraminis vaizdas
Jei lygintume žmogaus ir katės regėjimą, mūsų žvilgsnis labiau sutelktas į priekį (binokulinis regėjimas siekia apie 180 laipsnių). Tuo tarpu katės turi žymiai platesnį periferinį regėjimą – jų matymo laukas siekia beveik 200 laipsnių.
Tai reiškia, kad katė pastebi judesį pačiame regėjimo lauko pakraštyje daug anksčiau nei mes. Kartais katė gali staiga pasukti galvą ir pasižvalgyti už kampo, nes jos periferija užfiksavo kažką įtartino. Žmogui gali atrodyti, kad gyvūnas reaguoja į „vaiduoklį“, bet iš tikrųjų jis tiesiog pastebėjo kažką, kas vyko už mūsų suvokimo ribų.
Išvada: gyvenimas su mažuoju medžiotoju
Kai supranti, koks sudėtingas, jautrus ir evoliuciškai ištobulintas yra katės regėjimas, tampa aišku, kad jų elgesyje nėra nieko antgamtinio. Tai tiesiog gamtos dovana, leidžianti joms būti puikiomis medžiotojomis.
Tad kitą kartą, kai jūsų katė sustings ir įdėmiai spoksos į tuščią kampą, neišsigąskite. Atminkite, kad tą akimirką ji tikriausiai žiūri įdomų „filmą“, kurio mes tiesiog negalime matyti. Užuot nerimavę dėl vaiduoklių, galite tiesiog nusišypsoti ir pasidžiaugti, kokį unikalų ir jautrų kompanioną turite šalia.
O kaip jūsų augintiniai? Ar dažnai pastebite, kad jie tyrinėja „nematomus“ objektus? Pasidalinkite savo istorijomis komentaruose!
