Naujas mokestis kiekvieniems namams? Diskusijos dėl „televizoriaus mokesčio“ kaitina Europą – ar eilėje Lietuva?

Įsivaizduokite: kiekvieną mėnesį, kartu su sąskaitomis už elektrą ir internetą, gaunate privalomą mokėjimo pranešimą už… televiziją. Ir visiškai nesvarbu, ar jūs ją žiūrite, ar jūsų televizorius tarnauja tik kaip „Netflix“ ekranas, ar apskritai jo neturite. Tokia realybė jau seniai yra kasdienybė milijonams vokiečių, britų ir lenkų. Kol kaimyninės šalys vis garsiau ginčijasi dėl vadinamojo „transliuotojo mokesčio“, Lietuvoje kyla natūralus klausimas: ar dabartinis mūsų modelis tvarus, ar visgi neišvengiamai artėjame prie visuotinio mokesčio įvedimo?

Visuomeninis transliuotojas (LRT) Lietuvoje šiuo metu finansuojamas pagal unikalų modelį – tiesiogiai iš valstybės biudžeto, skiriant dalį surinktų mokesčių (GPM ir akcizų). Tai reiškia, kad mes visi susimokame už televiziją, to net nepastebėdami. Tačiau Europoje vis dažniau pasigirsta balsų, kad toks modelis neužtikrina visiško žiniasklaidos nepriklausomumo nuo politikų, o infliacija ir augančios turinio kūrimo kainos verčia ieškoti naujų pinigų.

Vokietijos pavyzdys: moki, net jei neturi televizoriaus

Vienas griežčiausių pavyzdžių Europoje – Vokietija. Čia galioja vadinamasis Rundfunkbeitrag. Tai nėra mokestis už televizorių, tai – mokestis už „namų ūkį“. 2026-aisiais vokiečių šeima moka apie 18–20 eurų per mėnesį vien už tai, kad turi galimybę vartoti turinį.

Logika paprasta: net jei neturite televizoriaus, turite išmanųjį telefoną, kompiuterį ar radiją automobilyje, todėl galite pasiekti visuomeninio transliuotojo turinį. Išsisukti beveik neįmanoma, o surinktos lėšos (milijardai eurų) leidžia kurti aukščiausios kokybės dokumentiką, serialus ir žinias be jokių reklamų.

Lenkijoje situacija kiek kitokia, bet taip pat įtempta. Ten egzistuoja abonentinis mokestis už radijo ir televizijos imtuvų turėjimą. Tiesa, lenkai garsėja tuo, kad masiškai vengia šį mokestį mokėti, todėl valdžia nuolat ieško būdų, kaip „prispausti“ nemokančius arba reformuoti sistemą, įtraukiant mokestį į kitas sąskaitas.

i

Kodėl Lietuvoje reikėtų įvesti atskirą mokestį? (Argumentai UŽ)

Šalininkai teigia, kad tiesioginis mokestis iš gyventojų (kaip Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje) turi esminių privalumų:

1. Visiška nepriklausomybė. Kai pinigai skiriami iš valstybės biudžeto, visada išlieka rizika, kad politikai, nepatenkinti žurnalistų darbu, bandys „apkiprti“ finansavimą. Tiesioginis mokestis panaikintų valdžios svertus daryti spaudimą.
2. Skaidrumas. Žmogus tiksliai žinotų, kiek sumoka už turinį, ir galėtų reiklesne akimi vertinti, ar gauna kokybišką paslaugą. Tai didina transliuotojo atsakomybę prieš žiūrovą.
3. Daugiau pinigų turiniui. Kokybiškas kinas, sporto transliacijos (pvz., olimpiada ar krepšinis) kainuoja milžiniškus pinigus. Norint, kad visa tai būtų nemokama ir be reklamų, dabartinio biudžeto modelio gali nebepakakti, ypač senstant visuomenei ir mažėjant dirbančiųjų (mokesčių mokėtojų) skaičiui.

Kodėl tai būtų bloga idėja? (Argumentai PRIEŠ)

Tačiau kritikai atkerta – naujas mokestis būtų politinė savižudybė ir našta gyventojams.

1. „Aš nežiūriu televizoriaus“. Tai populiariausias argumentas. Jaoji karta, užaugusi su „YouTube“, „Netflix“ ir „TikTok“, nesupranta, kodėl turėtų mokėti už linijinę televiziją, kurios niekada nejungia. Priversti mokėti už paslaugą, kurios nenaudoji, atrodo nesąžininga.
2. Administracinė našta. Kas tikrins, ar mokate? Reikėtų kurti naują biurokratinį aparatą, siuntinėti sąskaitas, gaudyti skolininkus. Dabartinis modelis (finansavimas iš bendrų mokesčių) yra pigiausias administravimo prasme – pinigai tiesiog pervedami.
3. Socialinis neteisingumas. Fiksuotas mokestis (pvz., 10 ar 15 eurų per mėnesį) skaudžiai kirstų pensininkams ir mažas pajamas gaunantiems asmenims, tuo tarpu turtingiesiems tai būtų nepastebima suma. Dabartinė sistema, kai moka dirbantys ir vartojantys (per GPM ir PVM), yra socialiai teisingesnė.

Ar laikas pokyčiams?

Kol kas Lietuva džiaugiasi modeliu, kurį daugelis ekspertų laiko vienu pažangiausių – LRT netransliuoja reklamos, o finansavimas susietas su ekonomikos augimu. Tačiau ekonomikai sulėtėjus, mažėja ir finansavimas.

Tad klausimas lieka atviras: ar sutiktumėte mokėti, pavyzdžiui, 120 eurų per metus tiesiogiai, mainais į garantiją, kad visuomeninis transliuotojas bus visiškai nepriklausomas ir siūlys dar daugiau kokybiško turinio? O gal dabartinė „nematoma“ mokesčių sistema yra geriausia, ką galime turėti?

Viena aišku – stebint kaimynų pavyzdžius, ši diskusija Lietuvoje anksčiau ar vėliau persikels iš virtuvės į Seimo salę.

Kokia jūsų nuomonė? Ar mokate už televiziją papildomai, ar manote, kad užtenka to, ką sumokate per mokesčius?