Atidėliojimas (angl. procrastination) – senas kaip pati žmonija. Nuo Senekos laikų iki pat šių dienų „TikTok“ eros, mes visi kovojame su tuo pačiu demonu: kaip susikaupti, kai aplink tiek daug triukšmo? Tačiau 1925-aisiais vienas ekscentriškas išradėjas nusprendė, kad pusinių priemonių nepakanka. Jo sprendimas buvo toks ekstremalus ir keistas, kad šiandien tai atrodo lyg scena iš siaubo filmo, nors tikslas buvo kilnus – tiesiog pabaigti darbą laiku.
Ar esate kada nors bandę dirbti kavinėje, bet jus erzino kaimynų pokalbiai? Ar sėdėdami namuose staiga susidomėjote dėme ant sienos labiau nei savo ataskaita? Jūs ne vieni. Žmogaus smegenys evoliucijos eigoje tapo tobulais dėmesio nukreipimo meistrais.
Šiandien mes kaltiname telefonus ir socialinius tinklus, tačiau prieš šimtą metų problema buvo lygiai tokia pati. Skirtumas tik tas, kad Hugo Gernsbackas, Liuksemburgo kilmės amerikiečių išradėjas ir mokslinės fantastikos legenda, nusprendė sukurti „galutinį sprendimą“ šiai problemai. Jo atsakymas į klausimą „kaip susikaupti?“ buvo ne meditacija ar disciplina, o medinis, deguonimi pildomas šalmas, pavadintas „The Isolator“ (liet. „Izoliatorius“).
Nuo mokslinės fantastikos tėvo – į realybės spąstus
Hugo Gernsbackas nebuvo eilinis keistuolis. Jis laikomas vienu iš mokslinės fantastikos žanro tėvų (kartu su tokiais grandais kaip Žiulis Vernas ar H.G. Wellsas), o prestižiniai „Hugo“ apdovanojimai pavadinti būtent jo garbei. 1925 m. liepos mėnesio žurnale „Science and Invention“ jis pristatė savo viziją, kaip turėtų atrodyti tobula darbo vieta.
Straipsnį iliustruojančios nuotraukos iki šiol kelia nuostabą ir šiurpą. Jose matomas pats Gernsbackas, sėdintis prie rašomojo stalo, o jo galva įkalinta milžiniškame, sandariame šalme, primenančiame senovinį nardymo kostiumą. Iš šalmo kyšo žarna, jungianti jį su deguonies balionu. Tai nebuvo pokštas – tai buvo rimtas inžinerinis bandymas fiziškai atskirti žmogų nuo pasaulio.
Galbūt jus sudomins?
Kaip veikė šis „darbo burbulas“?
Gernsbacko logika buvo paprasta ir negailestinga: jei negali ignoruoti triukšmo ir vaizdų, turi juos tiesiog panaikinti.
- Garso blokada: Pirmasis „Izoliatoriaus“ prototipas buvo pagamintas iš medžio, iškloto kamštine medžiaga ir veltiniu. Išradėjas teigė, kad tai slopina apie 95 % aplinkos triukšmo. Jokių pokalbių, jokio gatvės triukšmo – tik spengianti tyla.
- Tunelinis matymas: Kad akys neklajotų, stikliniai šalmo langeliai buvo beveik visiškai uždažyti juodai, paliekant tik siauras skaidrias juosteles. Tai priversdavo vartotoją matyti tik tai, kas yra tiesiai priešais jį – popieriaus lapą. „Beveik neįmanoma pamatyti nieko kito“, – džiaugėsi kūrėjas.
- Gyvybės palaikymas: Kadangi šalmas buvo sandarus, jame greitai baigdavosi oras. Iš pradžių, po 15 minučių darbo, Gernsbackas pastebėjo, kad jį ima miegas (dėl anglies dioksido kaupimosi). Sprendimas? Prijungti deguonies balioną, kuris „atgaivintų tiriamąjį“ ir leistų dirbti toliau.
Kodėl mes visi šiandien nesėdime su šalmais?
Nors idėja apie visišką izoliaciją skamba viliojančiai tiems, kurie turi „degančių“ terminų, „The Isolator“ turėjo rimtų trūkumų. Visų pirma – saugumas. Nors Gernsbackas gyrėsi, kad tai bus „puiki investicija“, žaidimas su deguonies balionais ir CO2 šalinimu uždaroje erdvėje buvo rizikingas. Per didelis deguonies kiekis gali būti toksiškas, o per mažas – mirtinas.
Antra – komfortas. Sėdėti su sunkiu, klaustrofobišku šalmu, prijungtu prie žarnų, nebuvo nei patogu, nei praktiška. Galiausiai buvo pagaminta vos 11 šio prietaiso vienetų. Pasaulis, matyt, nusprendė, kad geriau kartais pasiblaškyti, nei rizikuoti uždusti darbo vietoje.
Tačiau šiandien, kai užsidedame triukšmą slopinančias ausines ir įsijungiame „Focus“ režimą savo telefonuose, mes iš esmės darome tą patį, ką prieš 100 metų bandė padaryti Gernsbackas. Tik, laimei, be medinių dėžių ant galvos.
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
