„Dingęs miestas“ vandenyno dugne. Žemėje neprilygstamas giliavandenis atradimas

Giliai po Atlanto vandenyno paviršiumi yra vieta, kuri skamba kaip iš fantastinio romano, bet yra visiškai reali. Ten, kur saulės spinduliai nepasiekia net teoriškai, kur slėgis milžiniškas, o žmogaus pasaulis tarsi „ištrinamas“, mokslininkai aptiko reiškinį, kurio analogų Žemėje beveik nėra. Jis vadinamas „Dingusiu miestu“ ir tai ne šiaip graži antraštė – pavadinimas prilipo todėl, kad vaizdas primena ištisą „architektūrinį“ kompleksą, tik pastatytą ne žmonių, o pačios planetos chemijos ir geologijos.

Svarbiausia detalė ta, kad ši vieta buvo aptikta dar 2000-ųjų pradžioje, tačiau net ir šiandien ji išlieka viena paslaptingiausių bei labiausiai intriguojančių giliavandenių lokacijų. Kuo daugiau apie ją sužinome, tuo labiau aiškėja, kad vandenynų dugnas vis dar slepia ne „įdomybes“, o tikrus mokslinius lūžius, galinčius pakeisti mūsų supratimą apie gyvybę.

Miestas be žmonių, be gatvių, bet su „dangoraižiais“

„Dingęs miestas“ yra Atlanto vandenyno dugne, daugiau nei 700 metrų gylyje. Ir nors iš pavadinimo galima įsivaizduoti nuskendusią civilizaciją, realybė dar įspūdingesnė: čia nėra nei plytų, nei metalo, nei žmogaus rankų darbo. Vietoj to – milžiniški kalkakmenio bokštai, kai kurie jų stiebiasi iki 60 metrų aukščio, primindami fantastiškus dangoraižius, kuriuos gamta „pastatė“ lėtai, kantriai ir be jokių klaidų.

Šie bokštai atrodo lengvi, beveik marmurą primenantys, tačiau jų kilmė – grynas geocheminis „mechanizmas“. Mokslininkai aiškina, kad juos suformavo procesas, kai vanduo iš Žemės gelmių kyla į viršų ir susiduria su jūros vandeniu. Ši sąveika sukelia reakcijas, kurios trunka ne dienas ir ne metus, o tūkstančius metų. Rezultatas – mineralų sankaupos, augančios tarsi gyvos struktūros, ir nuolat kylantys šilti, šarminiai srautai, kurie padaro šią vietą išskirtinę net tarp kitų hidroterminių reiškinių.

Čia gyvybė gyvena ne dėl saulės – o dėl chemijos

Tačiau tikrasis šios vietos šokas prasideda ne tada, kai pamatai bokštus. Didžiausia mįslė yra tai, kad „Dingusiame mieste“ klesti gyvybė, kuriai, regis, neturėtų būti iš ko gyventi. Čia nevyksta fotosintezė – nes nėra šviesos. Vietoj to veikia visiškai kitoks principas: ekosistemos pagrindą sudaro mikroorganizmai, kurie energiją gauna ne iš saulės, o iš cheminių reakcijų tarp vandens ir uolienų.

Mokslininkų dėmesį ypač traukia bakterijos ir archėjos, kurios „minta“ vandeniliu ir metanu. Kitaip tariant, čia yra gyvybės forma, kuri remiasi ne šviesos ekonomika, o cheminės energijos ekonomika. Nuo šių mikrobų priklauso visas mitybos tinklas – prie jų prisitaikę moliuskai, vėžiagyviai ir kiti giliavandeniai organizmai, kurie, atrodytų, turėtų būti neįmanomi tokioje aplinkoje.

Ir būtent dėl to „Dingęs miestas“ dažnai vadinamas vieta, kuri priverčia perrašyti klausimą: ko iš tikrųjų reikia, kad atsirastų ir išliktų gyvybė? Ne „kaip gražiai atrodo“, o „kaip ji apskritai čia veikia“.

i

Kodėl mokslininkai čia mato užuominą apie gyvybės pradžią?

„Dingęs miestas“ svarbus ne tik okeanologams ar geologams. Ši vieta tapo tikra ašimi diskusijoms apie pačius didžiausius klausimus: kaip gyvybė galėjo atsirasti Žemėje ir kokiomis sąlygomis ji gali egzistuoti kitur.

Kai kurie tyrėjai kelia hipotezę, kad panašūs geocheminiai procesai, stabilios sąlygos ir cheminių elementų „kokteilis“ galėjo sukurti aplinką, kurioje gyvybė Žemėje atsirado prieš milijardus metų. Ne šiltame, saulėtame vandenyje prie kranto, o ten, kur yra pastovi temperatūra, mineralai, reakcijos ir energija – net be šviesos. Ši mintis provokuoja, bet būtent todėl ji taip įkvepia: ji leidžia į gyvybę žiūrėti ne kaip į „saulės stebuklą“, o kaip į procesą, kuris gali įvykti ir visiškai kitokiomis sąlygomis.

Dar daugiau – „Dingęs miestas“ tapo argumentu, kodėl gyvybės paieškos už Žemės ribų neturėtų apsiriboti planetomis, kurios „panašios į Žemę“. Jei panašūs procesai teoriškai gali vykti po lediniu Jupiterio ar Saturno palydovų apvalkalu, pavyzdžiui, Europoje ar Encelade, tuomet klausimas tampa ne „ar ten yra saulė“, o „ar ten vyksta tinkamos cheminės reakcijos“.

Trapus lobis, kuriam gali pakenkti žmogaus ambicijos

Nors „Dingęs miestas“ yra atokiai, tai nereiškia, kad jis automatiškai saugus. Paradoksas toks: kuo geriau technologijos leidžia mums pasiekti giliavandenes vietas, tuo labiau didėja rizika, kad jas pradėsime eksploatuoti. Susidomėjimas giliavandene kasyba, mineralų žvalgyba ir augančios techninės galimybės kelia realią grėsmę tokiai unikaliai aplinkai, kurią sugadinti būtų be galo lengva, o atkurti – praktiškai neįmanoma.

Dėl to mokslininkai vis dažniau kalba apie poreikį suteikti tokioms teritorijoms specialų apsaugos statusą. Ne iš romantikos, o iš labai praktiškos priežasties: tai yra vieta, kurioje dar galima rasti atsakymus į klausimus, kurių net nežinojome, kad turime. Ir jei ją prarasime, prarasime ne „gražų objektą“, o unikalią laboratoriją po atviru dangumi, kuri veikia jau tūkstančius metų.

Kodėl ši istorija turėtų rūpėti kiekvienam?

„Dingęs miestas“ primena labai paprastą, bet nepatogią tiesą: mes gyvename planetoje, kurios didžiulės teritorijos mums vis dar yra beveik nežinomos. Kol žiūrime į kosmosą ieškodami stebuklų, tikrieji moksliniai lobiai gali slėptis čia pat – po vandenyno bangomis, tyliai ir kantriai, laukdami, kol žmogus pagaliau supras, ką rado.

Ir galbūt būtent tokiose vietose kaip ši slypi didžiausia pamoka: gyvybė nėra tik tai, ką matome kasdien. Kartais ji klesti ten, kur, mūsų logika, ji neturėtų turėti jokių šansų.