Atrodo, kad šiandien jaunų žmonių svajonės apie karjerą ir realybė darbo rinkoje gyvena visiškai skirtingose visatose. Apklausose dauguma mokinių bei studentų drąsiai sako, kad renkantis profesiją svarbiausia yra atlyginimas. Visi nori oraus gyvenimo, finansinio saugumo, galimybės keliauti, turėti savo būstą, nepriklausyti nuo tėvų. Ir tai visiškai natūralu – ypač Lietuvoje, kur kainos kyla greičiau, nei kai kas spėja adaptuotis.
Tačiau vos tik pažvelgiame, ką jaunimas realiai pasirenka studijuoti ir kokias profesijas laiko „svajonių darbu“, atsiveria paradoksas: labai dažnai pasirenkamos sritys, kuriose konkurencija didžiulė, o stabiliai gerai uždirbančių žmonių procentas – labai mažas. Kitaip tariant, jauni žmonės nori didelio atlyginimo, bet į darbą eina ten, kur gauti didelį atlyginimą yra sunkiausia.
Ši tendencija pradeda kelti nerimą ne tik patiems jaunuoliams, kurie po kelių metų gali nusivilti, bet ir visai šaliai. Kol tūkstančiai svajoja apie kūrybines industrijas, socialinius tinklus ir viešą žinomumą, Lietuvoje strategiškai svarbūs sektoriai toliau kenčia nuo darbuotojų trūkumo. Ir problema, kaip teigia ekspertai, ne vien piniguose – problema informacijoje, supratime ir tikrovėje, kuri dažnai neturi nieko bendro su tuo, ką matome „TikTok“ ar „Instagram“.
Svajonės apie šlovę: muzika, sportas ir grožio industrija užgožia tikrą situaciją
Skaičiai, kuriuos mato karjeros specialistai, daug ką nustebintų. Ženkli dalis jaunimo savo ateitį įsivaizduoja kūrybinėse industrijose: muzikoje, mene, pramogų pasaulyje. Dar nemaža dalis mato save profesionaliame sporte, o kai kuriuos traukia grožio sritis, kuri socialiniuose tinkluose atrodo kaip greitas kelias į pinigus ir laisvę.
Problema ne ta, kad šios svajonės blogos. Problema ta, kad jos dažnai pateikiamos kaip beveik garantuota sėkmė. Jauni žmonės mato vieną atlikėją, kuris „prasimušė“, vieną sportininką, kurį transliuoja per televiziją, vieną grožio specialistę, kuri rodo prabangų gyvenimą internete, ir pasąmonėje atsiranda klaidingas jausmas: jei jiems pavyko, vadinasi pavyks ir man.
Tačiau reali statistika yra negailestinga. Šie sektoriai sudaro labai mažą ekonomikos dalį, vietų juose mažai, konkurencija milžiniška, o didelį stabilų atlyginimą gauna tik maža dalis žmonių. Dauguma lieka su nepastoviomis pajamomis, sezoniniu darbu, projektiniais užsakymais ir nuolatiniu finansiniu nesaugumu. Ir būtent čia prasideda nusivylimas, kuris ateina ne pirmame kurse, o po 3–5 metų, kai staiga supranti: konkurencija nesibaigė, o sąskaitos niekur nedingo.
Lietuva šaukiasi darbuotojų, bet jaunimas nenori „tikrų“ profesijų
Kol vieni svajoja apie sceną ir šlovę, kitos profesijos Lietuvoje šiandien tiesiogine prasme šaukiasi darbuotojų. Tai sritys, kurios laiko mūsų ekonomiką ir kurios daugeliu atvejų garantuoja stabilumą: inžinerija, mechanika, logistika, energetika, gamyba, metalo apdirbimas, medienos pramonė, pramonės automatika.
Tai ne tos profesijos, kurios dažniausiai atrodo „kietos“ socialiniuose tinkluose. Jos ne visada gražiai atrodo nuotraukose. Bet jos labai dažnai turi tai, ko jaunimas ieško labiausiai: tvirtą pagrindą, augantį atlyginimą, aiškias karjeros perspektyvas ir darbuotojų paklausą.
Čia ir gimsta pavojingas paradoksas: jaunimas nori pinigų, bet renkasi sritis, kur pinigų mažiausia, o tos sritys, kur galima uždirbti tvirtai, jaunimo beveik nedomina. Ekspertai šį reiškinį aiškina paprastai – daug jaunų žmonių neturi realios informacijos, kaip atrodo šiuolaikinė gamyba ar logistika. Jie vis dar įsivaizduoja, kad tai dulkės, triukšmas ir monotoniškas darbas, nors šiandien tai dažnai yra aukštųjų technologijų aplinka, robotika, automatika, kompiuterizuotos sistemos, modernios gamyklos, kuriose darbas panašesnis į technologijų valdymą, o ne „fizinį vargą“.
Svarbiausias sprendimas priimamas per anksti: kai kryptis pasirenkama dar mokykloje
Didelė bėda ta, kad daug jaunų žmonių karjeros kryptį pasirenka labai anksti – dar 9–10 klasėje. Dažnai tai būna daugiau emocinis sprendimas nei racionalus. Draugai eina ten, aš irgi. Mokytoja pasakė, kad gerai sekasi rašyti – vadinasi būsiu žurnalistas. Patinka piešti – vadinasi dizaineris. Patinka sportas – vadinasi sportininkas.
Tokie sprendimai nebūtinai blogi. Bet blogai yra tai, kad jie pasirenkami be realaus supratimo, ką reiškia darbas kasdienybėje ir kokios galimybės yra po penkerių metų. O tada jaunuolis ateina į universitetą su romantizuota vizija, kuri po truputį pradeda byrėti. Ne todėl, kad jis blogas ar nevykęs, o todėl, kad niekas jam laiku neparodė realybės.
Darbdaviai turi ateiti į mokyklas: kitaip Lietuva liks be specialistų
Ekspertai vis dažniau kartoja: verslas turi įsitraukti daug anksčiau. Nėra prasmės laukti, kol žmogus baigs universitetą, jei jis jau mokykloje pasirinko kryptį, kuri veda į didelę konkurenciją ir mažas pajamas.
Lietuvoje vis dažniau kalbama apie tai, kad įmonės turėtų siūlyti moksleiviams daugiau praktinių patirčių: šešėliavimo dienas, stažuotes, trumpas ekskursijas į modernias gamyklas, logistikos centrus, energetikos objektus. Nes tik pamatęs savo akimis jaunuolis supranta, kad tai nėra „sena pramonė“, o naujos technologijos ir realios karjeros.
Būtent praktika dažnai nuima baimę ir stereotipus. O svarbiausia – leidžia suprasti, ar tokia sritis tau iš tikrųjų tinka.
„Aš nežinau, ar mano pasirinkimas teisingas“ – tylus jaunuolių nerimas
Vienas iš labiausiai nerimą keliančių signalų yra tai, kad didelė dalis studentų patys pripažįsta, jog jų pasirinkimas nėra tvirtas. Dalis mokosi „iš inercijos“, nes nežino, ką kita daryti. Jie lanko paskaitas, bet širdyje jaučia ne užtikrintumą, o abejonę.
Ir čia yra didelė problema: žmogus investuoja 3–4 metus, kartais ima paskolas, kartais dirba vakare, kad išsilaikytų, bet viduje neturi aiškumo. Tokia būsena išvargina ne mažiau nei sunkus darbas.
Todėl karjeros konsultavimas turi būti ne formalus, o gyvas. Ne vien testas „ką norėtum būti“, o realūs pokalbiai ir realūs pavyzdžiai iš gyvenimo.
Dirbtinis intelektas: naujas bazinis įgūdis, kuris keičia visų profesijų vertę
Dar vienas dalykas, kuris keičia visą žaidimą – dirbtinis intelektas. Jaunimas jį jau naudoja, tačiau dažnai kaip pramogą: generuoti tekstus, idėjas, „pasidaryti namų darbus“. Tai natūralu, nes technologija įdomi. Tačiau ekspertai pabrėžia: ateityje DI taps baziniu įgūdžiu, kaip šiandien yra skaitymas ar skaičiavimas.
Tai reiškia, kad ne tik IT specialistai turės mokėti dirbti su DI. Tai reikės logistikoje, gamyboje, vadyboje, rinkodaroje, finansuose, net statybose ir mechanikoje. Tie jauni žmonės, kurie išmoks DI naudoti ne tik žaidimui, bet efektyvumui didinti, turės didžiulį pranašumą.
Todėl svarbiausias darbas dabar – su mokytojais ir mokyklomis. Reikia, kad technologijos būtų integruotos į pamokas taip, kad mokiniai suprastų, kaip tai pritaikoma profesijoje. Kitaip tariant, ne tik „naudok programą“, o „kaip su ja uždirbti daugiau“.
Kaip jaunuoliui priimti protingesnį sprendimą, kad po 5 metų nereikėtų gailėtis?
Galiausiai viskas priklauso nuo to, ar jaunas žmogus ir jo tėvai išdrįsta pasižiūrėti į realybę be romantikos. Tėvai dažnai patys turi pasenusius įsitikinimus: kad gamykla yra „vargšų darbas“, kad logistika yra „nuobodu“, kad inžinerija yra „per sunku“. Bet šiuolaikinė Lietuva jau seniai kitokia – daugelyje sektorių atlyginimai kyla, automatika auga, investicijų daugėja, o specialistų trūkumas reiškia vieną dalyką: kas turi įgūdžių, tas turi galios.
Niekas nesako, kad jei širdis traukia muzika, reikia ją mesti. Tačiau verta būti sąžiningam: ar muzika bus stabilus pragyvenimo šaltinis, ar gražus hobis šalia profesijos, kuri duos saugumą? Protingas pasirinkimas nereiškia nuobodaus gyvenimo – jis reiškia mažiau streso, daugiau galimybių ir laisvę rinktis ateityje.
Po penkerių metų daug kas gailisi ne to, kad pasirinko „ne tą darbą“. Dažniausiai gailisi to, kad pasirinko aklai – be informacijos. O šiandien informacija yra didžiausia valiuta.
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
