Žemės žemosios orbitos užpildymas tūkstančiais palydovų – „Starlink“, „OneWeb“, „Amazon Kuiper“ ir kitais megažvaigždynais – atrodo kaip technikos triumfas. Tačiau naujausi tyrimai rodo: visa ši sistema pavojingai artėja prie trapios ribos, kur vienas retas, bet rimtas sutrikimas gali sukelti grandininę reakciją ir dešimtmečiams paralyžiuoti kosminę infrastruktūrą.
Prinstono universiteto ir kitų mokslininkų grupė, vadovaujama Sarah Thiel (buvusios Britų Kolumbijos universiteto magistrantės), paskelbė tyrimą, kuriame palydovų megažvaigždynai lyginami su kortų nameliu: atrodo stabilu, kol vienas netikėtas smūgis neišardo visko.
Orbita nebėra tuščia – artimi susidūrimai kas kelios minutės
Žemojoje Žemės orbitoje (LEO, ~300–600 km aukštyje) šiuo metu sukasi daugiau nei 12 000 aktyvių palydovų, o iki 2030 m. jų gali būti 100 000 ir daugiau. Tyrėjai apskaičiavo:
- Artimi susidūrimai (mažiau nei 1 km atstumu) vyksta vidutiniškai kas 22 sekundes.
- „Starlink“ sistemoje – kas ~11 minučių.
- Vidutiniškai vienas „Starlink“ palydovas per metus atlieka apie 41 orbitos korekciją, kad išvengtų susidūrimo.
Formaliai tai veikia: palydovai „mato“ vienas kitą, manevruoja ir tęsia darbą. Tačiau mokslininkai pabrėžia – tai ne pranašumas, o būtina sąlyga sistemos išgyvenimui. Pakanka, kad bent trumpam nutrūktų valdymas, ir viskas gali griūti.
Pavojingiausias scenarijus – saulės audros
Didžiausią grėsmę kelia ne kasdienės klaidos, o reti, bet ekstremalūs įvykiai – galingos saulės audros. Jos veikia palydovus dvejopai:
- Atmosferos išsiplėtimas – audros metu viršutiniai atmosferos sluoksniai įkaista ir išsiplečia, padidėja aerodinaminis pasipriešinimas. Palydovai greičiau praranda aukštį, turi deginti daugiau kuro korekcijoms, o jų padėties prognozės tampa ne tikslios.
- Ryšio ir navigacijos sutrikimai – stiprios geomagnetinės audros gali laikinai išjungti ryšį, GPS signalus ir palydovų kompiuterius. Tada jie tampa nekontroliuojamais taikiniais perpildytoje orbitoje.
Pavyzdys – 2024 m. gegužės „Gannon“ audra: daugiau nei pusė žemojoje orbitoje esančių palydovų buvo priversti skubiai koreguoti trajektorijas.
Naujas rodiklis – CRASH Clock
Tyrėjai sukūrė naują rodiklį – CRASH Clock (Catastrophic Risk Assessment for Satellite Hypercongestion Clock), kuris rodo, kiek laiko liktų iki rimto susidūrimo, jei visi palydovai staiga prarastų manevravimo galimybę:
- 2018 m. (prieš megažvaigždynų bumą) – ~121 diena.
- 2025 m. birželis – vos 2,8 dienos.
- Jei valdymas nutrūksta tik 24 valandoms – ~30 % tikimybė rimto susidūrimo su nuolaužų susidarymu.
Palyginimui: 1859 m. Carrington audra (galingiausia užfiksuota) galėtų sutrikdyti sistemą savaitėms ar mėnesiams – gerokai ilgiau nei 2–3 dienos „saugumo langas“.
Kodėl tai pasaulinė rizika?
Megažvaigždynai suteikia pasaulinį greitąjį internetą, ryšį atokiose vietovėse, gelbėjimo operacijų palaikymą ir kosmoso ekonomikos augimą. Tačiau jie sukūrė trapiausią infrastruktūrą žmonijos istorijoje:
- Vienas rimtas gedimas gali sukelti Keslerio sindromą – nuolaužų grandininę reakciją, kuri dešimtmečiams uždarytų žemosios orbitos naudojimą.
- Šiuolaikinė civilizacija priklauso nuo palydovų: GPS, ryšys, bankai, orų prognozės, karinės sistemos.
- Saulės audros įspėjimai ateina tik dieną–dvi iš anksto, o atstatyti kontrolę per tokį trumpą laiką beveik neįmanoma.
Ką daro operatoriai ir ar yra sprendimų?
„Starlink“, „OneWeb“ ir kiti didina palydovų atsparumą, diegia automatines susidūrimų vengimo sistemas ir planuoja rezervines orbitas. Tačiau mokslininkai pabrėžia: kol orbita perpildyta, o valdymas priklauso nuo vieno mygtuko paspaudimo, sistema išlieka itin trapi.
Sarah Thiel ir kolegos ragina tarptautinę bendruomenę skubiai kurti orbitos valdymo taisykles, riboti naujų palydovų skaičių ir privalomai testuoti sistemas ekstremaliems scenarijams.
Kol kas kosmosas virš mūsų galvų lekia 28 000 km/h greičiu – ir atrodo stabilus. Bet kaip kortų namelis: pakanka vieno stipresnio saulės vėjo gūsio, kad viskas griūtų.
Šaltinis: https://www.sciencedaily.com/releases/2026/01/260128075341.htm
