Katės nėra mažesnės žmonių versijos. Jos nevertina mūsų intencijų taip, kaip jas pateisiname patys, ir neskirsto elgesio į „čia tik smulkmena“ ar „čia rimtas konfliktas“. Katės skaito pasaulį pagal savo taisykles – pagal saugumą, teritoriją, ritualus ir pagarbos ribas. Ir nors iš šono gali atrodyti, kad jos „tiesiog užsispyrusios“, iš tiesų dažniausiai jos tik nuosekliai laikosi savo socialinės etikos, kuri yra sena, instinktyvi ir labai aiški.
Būtent todėl kai kurios mūsų kasdienės elgesio detalės katei gali atrodyti kaip grubumas, nepagarba arba net grėsmė. Ir taip, katė gali nesurengti isterijos, nedraskyti užuolaidų ir neatsisakyti maisto. Tačiau ji pradės elgtis kitaip: mažiau glaustysis, nebeateis kviečiama, vengs rankų, rečiau miegos šalia, o kartais – tiesiog tyliai atsitrauks. Toks santykių „atvėsimas“ dažnai prasideda būtent nuo smulkmenų.
Katė nesupranta, kodėl ją išvarote iš „teisėtai užimtos“ vietos
Kačių pasaulyje teritorija ir poilsio vieta turi beveik šventą statusą. Jei katė pasirinko šiltą guolį, sofos kampą ar mėgstamą pledą, kiti gyvūnai dažniausiai nesiryžta jos iš ten išstumti. Net šuo, kuris fiziškai būtų stipresnis, dažnai tiesiog atsargiai persislenka į šoną, nes katės ne tik drąsios – jos turi aiškią taisyklę: „užimta – vadinasi, tavo“.
Katė tikisi, kad ir žmogus laikysis šios logikos. Ir čia gimsta konfliktas, kurio mes net nepastebime. Žmogus mato tik paprastą situaciją – katė atsigulė ant chalato, ant darbo drabužių, ant kompiuterio klaviatūros, ant tos vietos, kur „reikia sėdėti“. O katė mato taip: ji rado šiltą vietą, ją pasirinko, pažymėjo savo kvapu ir nusprendė ten ilsėtis. Kai žmogus ją grubiai numeta, nuvaro, nustumdo arba tiesiog išmeta iš patogios vietos, katei tai prilygsta neteisingai bausmei be priežasties.
Jei katei reikia užleisti vietą, geriausias sprendimas – ne konfliktas, o ritualas: perkelti ją ramiai, švelniai, į ne prastesnę vietą, paglostyti, leisti suprasti, kad ji ne „išvaryta“, o „perkeliama“. Tai atrodo per daug subtilu? Katėms tai yra didžiulis skirtumas.
Katė nepamiršta, kaip ją nuleidžiate ant žemės – net jei ji „visada nusileidžia ant keturių“
Vienas dažniausių žmonių įsitikinimų: katės yra judrios, vikrios, jos šokinėja, todėl „numesti“ nuo kelių ar rankų nėra problema. Tačiau čia slypi klaida. Katė iš tiesų moka nusileisti, bet ji taip pat labai gerai suvokia, ar jūs su ja elgiatės atsargiai, ar kaip su daiktu.
Katė yra gyvūnas, kuris pasitiki kūno saugumu. Jei ji pajunta, kad jūsų rankose nėra stabilumo, kad galite ją paleisti „bet kaip“, ji pradeda vengti pakėlimo, mažiau ateina ant kelių, neretai net iš anksto įsitempia. Kai kurioms katėms pakanka kelių kartų, kad jos susikurtų aiškią asociaciją: žmogus – nestabilus, žmogaus rankos – rizika.
Ypač svarbi detalė – kai katė iš rankų nori pati nušokti. Žmogus dažnai tiesiog „paleidžia“. Bet katei daug ramiau, jei ją švelniai palaikote dar sekundę ir nuleidžiate taip, kad jos letenos pasiektų grindis kontroliuojamai. Šis paprastas atsargumas ilgainiui sukuria pasitikėjimą. Katė pradeda suprasti: su šituo žmogumi saugu.
Stumti katę per slenkstį – tai tas pats, kas ignoruoti jos instinktą saugotis
Katės dažnai sustoja tarpduryje. Dairymasis, pauzė, lėtas ėjimas, slenksčio „užsėdėjimas“ – tai ne kaprizas. Tai elgsena, kuri susiformavo evoliuciškai: prieš pereinant ribą katė privalo įvertinti aplinką. Už durų gali būti pavojus, garsas, kvapas, grėsmė, svetimas gyvūnas, žmogus ar tiesiog neaiški situacija. Katė trumpai „nuskaito“ informaciją.
Žmogus šioje vietoje dažnai praranda kantrybę. Skubama į laiptinę, į kiemą, į kambarį, reikia uždaryti duris, šalta, nepatogu. Ir tada atsiranda tas gestas, kuris katei yra psichologiškai grubus: ją pastumia, išstumia ar net vos ne „išspiria“ iš tarpdurio.
Katė tai prisimena. Ir dar blogiau – ji gali išsigąsti, nes atsiduria erdvėje, kurios dar nespėjo įvertinti. Jei tai kartojama, katė pradeda nepasitikėti: ji nebejaučia, kad žmogus saugo jos ribas. Toks elgesys yra vienas iš dažniausių mažų konfliktų, kurie pamažu ardo kačių pasitikėjimą žmonėmis.
Kodėl visa tai svarbu, net jei „katė vis tiek ateina“?
Taip, dažnas žmogus pasakys: „mano katė vis tiek mane myli“. Bet katės meilė nėra šuns meilė. Ji nėra besąlygiška demonstracija. Katė myli per saugumą, rutiną ir pagarbą. Ir būtent todėl pagarba smulkmenoms turi ilgalaikį efektą.
Gali būti, kad po tokių epizodų katė neatsisuks ir neišeis iš jūsų gyvenimo. Ji tiesiog taps tylesnė. Atsargesnė. Tolimesnė. Mažiau „jūsų“. Ir tada vieną dieną šeimininkas nustemba: kodėl katė nebenori būti ant rankų? Kodėl ji nebeateina pasitikti? Kodėl ji miega kitoje patalpoje?
Labai dažnai atsakymas prasideda ne nuo „didelių klaidų“, o nuo tų trijų smulkmenų, kurias matome tik iš žmogiškos perspektyvos. Katės – ne. Katės mato tik elgesį. O elgesys joms yra kalba.
