Iš pirmo žvilgsnio viskas turėtų rimti: Saulės dėmių mažėja, o po 2024–2025 m. pasiekto vadinamojo Saulės maksimumo mūsų žvaigždė po truputį rieda į ramesnę, lėtesnę ciklo fazę. Tačiau kosminių orų specialistai siūlo neskubėti atsikvėpti – paradoksas tas, kad istoriškai patys stipriausi ir labiausiai trikdantys kosminių orų įvykiai neretai užklumpa jau po piko. Kitaip tariant, tada, kai visuomenė psichologiškai jau būna „nuleidusi budrumą“.
Pastarųjų savaičių reiškiniai šį paradoksą išryškino itin aiškiai. Net ir mažėjant bendram Saulės aktyvumui, sausio 19–20 d. pašvaistės buvo pastebimos gerokai piečiau nei įprasta – iki pat Šiaurės Italijos. Tai signalas, kad vien bendras dėmių skaičius nėra patikimas „ramybės indikatorius“. Kartais daug svarbiau ne tai, kiek aktyvi Saulė apskritai, o tai, kokio masto būna pavieniai išsiveržimai ir kokiu kampu jie „pataiko“ į Žemės magnetinį lauką.
Kodėl mažėjantis aktyvumas nereiškia mažesnės rizikos
JK Meteorologijos tarnyba kosminių orų ekspertai pabrėžia paprastą mintį: bendras aktyvumas gali lėtėti, bet pavieniai įvykiai vis tiek gali būti ekstremalūs. Tarnybos kosminių orų vadovė Krista Hammond atvirai įvardija priežastį, kodėl tokia „ramybės apgaulė“ yra pavojinga – stipriausi kosminių orų epizodai istoriniuose stebėjimuose dažnai fiksuoti būtent po maksimumo, kai Saulės ciklas jau pradeda leistis žemyn.
Fizikos logika čia nėra tokia intuityvi, kaip norėtųsi. Saulės maksimumas nereiškia, kad kiekviena diena bus „vienodai audringa“. Tai greičiau laikotarpis, kai didesnė tikimybė, kad susiformuos sudėtingos aktyvios sritys, o jos gali „iššauti“ ir vėliau – jau mažėjant dėmių skaičiui. Rezultatas visuomenei atrodo lyg keistas prieštaravimas: Saulė tarsi ramesnė, bet dangus kartais užsidega stipriau.
Pašvaistės – gražus ženklas, bet kartu ir perspėjimas
Stipri geomagnetinė audra dažniausiai pasiekia žmones per įspūdingiausią savo pusę – pašvaistes. Žiemos mėnesiais, kai ilgos naktys ir mažiau šviesos taršos už miestų ribų, tokie reiškiniai tampa dar labiau pastebimi. Lietuvoje tai visuomet sukelia didžiulį susidomėjimą: dalis žmonių spontaniškai traukia į atviresnes vietas, ieško tamsaus dangaus, seka pranešimus socialiniuose tinkluose.
Tačiau pašvaistės yra ir rimtas indikatorius, kad Žemės magnetosfera patiria smūgį. Toks „gražus dangus“ dažnai reiškia didesnę riziką infrastruktūrai: gali būti trikdomas palydovinis ryšys, navigacijos signalai, o ekstremaliausiais atvejais – elektros perdavimo sistemos. Būtent todėl kosminių orų prognozės šiandien laikomos ne vien mokslo smalsumu, o praktine ekonomine ir nacionalinio saugumo priemone.
Kiek kainuoja tikslus įspėjimas – ir kodėl tai svarbu Europai, ne tik JK
NASA ir kitos kosmoso stebėjimo institucijos renka duomenis, tačiau iššūkis prasideda tada, kai tuos duomenis reikia paversti realiu, laiku pateikiamu įspėjimu. Minima NASA Solar Dynamics Observatory stebėjimų grandinė – vienas iš pavyzdžių, kaip kosminė informacija pasiekia prognozuotojus, o vėliau – energetikos ar ryšių sektorius.
JK kosminių orų prognozavimo vertė iliustruojama ir skaičiais: jų vertinimu, vien prognozavimo pajėgumų nauda per artimiausią dešimtmetį JK energetikos sektoriui gali siekti apie 600 mln. svarų sterlingų (tekste perskaičiuojama maždaug į 692 mln. eurų). Tai nėra „gražus priedas prie mokslo“ – tai suma, kuri rodo, kiek realių nuostolių galima išvengti, jeigu ekstremalūs įvykiai būna atpažįstami ir valdomi laiku.
Lietuvai tai aktualu per tą pačią grandinę: energetika ir ryšiai yra tarptautinės sistemos dalis, o palydovinės paslaugos, navigacija, duomenų perdavimas ir net kai kurios finansinės operacijos remiasi stabiliais signalais. Kitaip tariant, kosminiai orai nėra „svetimų šalių problema“ – tai bendras Europos pažeidžiamumas.
Kas laukia dabar: mažiau dėmių, bet daugiau netikėtumų
Dabartinis Saulės ciklas, kaip nurodo ekspertai, buvo stipresnis nei ankstesnis, bet istoriniame kontekste – vis dar gana tipiškas. Tai svarbi detalė, nes ji primena: net „vidutinis“ ciklas gali pagaminti įvykių, kurie priartina pašvaistes prie neįprastai pietinių platumų. Panašus pavyzdys minimas ir 2024 m. gegužę, kai pašvaistės buvo matomos plačiai, įskaitant dideles Europos teritorijas.
Todėl pagrindinė žinutė paprasta, bet nemaloni: jei žmogus galvoja, kad po maksimumo viskas tik gerės ir silps, jis gali suklysti. Tikėtina, kad pašvaistės dar ne kartą nustebins, o infrastruktūros valdytojams tai reiškia tą patį, ką reiškia audros prognozė jūroje – net jei bendra sezono statistika gerėja, vienas ekstremalus epizodas gali tapti tuo, kuris padaro didžiausią žalą.
Jei nori, galiu šitą tekstą dar labiau „užkabinti“ lietuviškai auditorijai – paliekant tą patį faktų karkasą, bet stipriau iškeliant realias pasekmes Lietuvai (ryšys, GPS, elektros tinklai, aviacijos maršrutai) ir labiau sukonkretinant, ką reiškia „būti budriems“ kasdieniam žmogui, neperžengiant į patarimų sąrašus.
Šaltiniai: NASA, https://www.metoffice.gov.uk/blog/2026/declining-phase-for-suns-activity-but-whats-next
