Speigas, kuris šią savaitę Lietuvoje vietomis pasiekė beveik –30 °C ir žemiau, daugeliui gyventojų tapo ne tik žiemos išbandymu, bet ir rimta buitine krize. Vis daugiau žmonių praneša apie sutrikimus šildymo sistemose: populiarūs šilumos siurbliai „oras–vanduo“ šalčio piko metu ėmė strigti, stabdyti darbą, jungtis į avarinį režimą, o kai kuriuose namuose apskritai nebeįsijungė. Didžiausias šokas gyventojams – po lauko bloku susiformavę ledo luitai ir tikri „ledo kalnai“, kurie, anot specialistų, nėra atsitiktinumas, o dėsningas reiškinys, kai sistema dirba ekstremaliomis sąlygomis.
Nors šilumos siurbliai Lietuvoje pastaraisiais metais tapo kone pagrindiniu individualių namų pasirinkimu – ekonomiški, patogūs, modernūs – šios žiemos speigas aiškiai parodė jų silpnąją vietą: itin žemos temperatūros ne tik sumažina siurblio efektyvumą, bet ir gali sukelti techninius gedimus, jeigu sistema nėra tinkamai parinkta, prižiūrima arba įrengta be klaidų.
Kodėl „oras–vanduo“ siurbliai šaltyje pradeda „kankintis“ – ir kodėl atsiranda ledas
Šilumos siurblys „oras–vanduo“ šilumą ima iš lauko oro ir perduoda ją į namo šildymo sistemą. Kol lauke –5 ar –10 °C, viskas atrodo paprasta. Tačiau kai temperatūra krenta iki –25 ar –30 °C, situacija radikaliai pasikeičia: sistemos apkrova išauga maksimaliai, o tuo pačiu atsiranda papildomas reiškinys – intensyvus apledėjimas.
Lauko blokas darbo metu „ištraukia“ drėgmę iš oro, todėl ant šilumokaičio natūraliai kaupiasi šerkšnas. Tam yra numatytas automatinis atitirpinimo režimas (defrost), tačiau esant ekstremaliam šalčiui defrost ciklai dažnėja, užtrunka ilgiau ir suvartoja daugiau energijos. Iš lauko bloko tirpstantis vanduo nubėga žemyn – ir čia prasideda problema: esant dideliam minusui, tas vanduo akimirksniu virsta ledu.
Taip po įrenginiu pradeda augti ledo sluoksniai, kurie per kelias paras gali pavirsti į stambius, kietus luitus. Gyventojai socialiniuose tinkluose dalijasi vaizdais, kai po lauko bloku susiformuoja ne šiaip apledėjimas, o tikra ledo krūva, kuri net kelia grėsmę pačiam įrenginiui ir jo stabilumui.
Ledo kalnai po siurbliu – ne tik estetinis nepatogumas: tai gali sustabdyti sistemą
Specialistai pabrėžia: ledo sankaupa nėra tik „nemalonus vaizdas“. Jeigu vanduo nesugeba normaliai nutekėti ir užšąla sluoksniais, ledas gali:
- įšaldyti drenažo vietą,
- blokuoti oro srautą aplink įrenginį,
- pakelti ar pakreipti lauko bloką,
- pažeisti vamzdynus ar tvirtinimus,
- sukelti vibracijos ir triukšmo problemas,
- o blogiausiu atveju – sustabdyti sistemą avariniu režimu.
Kai kuriose situacijose siurblys gali išvis nebeįsijungti, nes apsaugos sistemos fiksuoja neteisingas temperatūras, oro srautų ribojimą ar techninius nukrypimus. Tokiu atveju namuose gali likti tik atsarginis šildymas – jei jis apskritai yra įrengtas.
„Neįsijungė, užšalo, išsijungė“: kodėl vieniems viskas veikia, o kitiems – krizė
Įdomiausia tai, kad ne visi susidūrė su problemomis. Vienuose namuose šilumos siurblys dirbo nors ir sunkiai, bet stabiliai, kituose – tapo praktiškai neveiksnus. Skirtumą dažniausiai lemia keli veiksniai.
Pirmiausia – ar šilumos siurblys tinkamai parinktas pagal namo šilumos poreikį. Jei įrenginys „ant ribos“, speigo metu jis dirba be atsargų, todėl kiekviena smulki problema tampa kritinė.
Antra – įrengimo kokybė. Blogai suformuotas kondensato nuvedimas, netinkamas lauko bloko aukštis nuo žemės, nepakankama ventiliacija ar klaidos montuojant gali greitai virsti ledo spąstais.
Trečia – naudojimo režimas. Tie, kurie taupydami naktimis stipriai mažina temperatūrą arba dažnai išjunginėja sistemą, šaltyje gali sulaukti didesnio streso siurbliui. Staigus režimų kaitaliojimas lemia, kad įrenginys turi „užkurti“ sistemą ekstremaliomis sąlygomis, o tai yra sunkiausias scenarijus.
Ką daryti, jei šilumos siurblys užšalo arba nebešildo
Speigo metu žmonės neretai imasi spontaniškų sprendimų – kapoja ledą, pila karštą vandenį, mėgina atitirpinti su šildytuvais. Tačiau būtent čia slypi rizika: netinkamas atitirpinimas gali pažeisti įrenginį.
Jei situacija rimta, specialistai rekomenduoja veikti šaltai ir logiškai: įsitikinti, kad lauko blokas neužverstas sniegu, kad neužsikimšusios oro grotelės, kad aplink įrenginį yra laisvas oro tarpas. Jei ledas jau susiformavęs didelis, saugiausia jį šalinti atsargiai, nepažeidžiant vamzdynų ir nenaudojant agresyvių priemonių.
Svarbiausia – nepamiršti, kad šilumos siurblys nėra „lauko pečius“, kurį galima daužyti ar šildyti bet kaip. Jo viduje yra jautrios dalys, o bet koks mechaninis pažeidimas žiemą gali reikšti ilgą prastovą ir brangų remontą.
Speigas parodė spragą: kai nėra atsarginio šildymo, rizika tampa reali
Šis šaltis dar kartą parodė tendenciją, kuri Lietuvoje vis dažniau tampa problema: žmonės pereina prie šilumos siurblių kaip vienintelio šildymo šaltinio, bet ne visi pasirūpina atsarginiu planu.
Kai siurblys dirba normaliai – atrodo, kad viskas išspręsta. Tačiau kai už lango –30 °C, o sistema sustoja, namas per kelias valandas gali pradėti šalti, užšalti vandentiekis, o žmonės lieka be elementaraus komforto. Dėl to šią žiemą vėl išpopuliarėjo elektriniai radiatoriai, šildytuvai, židiniai ir net laikini sprendimai, kurie primena seną tiesą: ekstremaliomis sąlygomis svarbiausia ne „ekonominis efektyvumas“, o šiluma.
Kodėl ši problema kartosis: Lietuvos žiemos keičiasi, bet ekstremalūs pikai išlieka
Nors daug diskutuojama apie šiltėjančias žiemas, realybė tokia: Lietuvoje vis dar pasitaiko ekstremalių šalčio epizodų. Ir būtent šie kelių dienų pikai tampa didžiausiu testu modernioms šildymo sistemoms.
Todėl šilumos siurbliai „oras–vanduo“ ir ateityje išliks populiarūs, bet speigai vis primins vieną taisyklę: technologija puiki tol, kol ją įrengiame teisingai ir suprantame jos ribas. O kai jos ribos pasiekiamos, net moderniausias namas gali atsidurti situacijoje, kur šiluma tampa ne patogumu, o būtinybe.
