Kai namuose sumontuojamas šilumos siurblys, daugelis tikisi vieno dalyko – mažesnių šildymo kaštų ir aiškiai prognozuojamų sąskaitų. Tačiau vienoje istorijoje, kuri dabar plačiai aptarinėjama energijos taupymo bendruomenėse, viskas apsivertė aukštyn kojomis: ką tik renovuotas, šiuolaikinius energinio efektyvumo standartus atitinkantis namas gavo beveik neįtikėtiną sąskaitą – apie 6000 eurų už elektrą. Pirmasis įtarimas, žinoma, krito ant naujo šilumos siurblio, nes tai didžiausias elektros vartotojas tokio tipo būste. Tačiau šildymo inžinierius, analizavęs situaciją, atskleidė, kad tikroji priežastis slypėjo ne įrenginyje, o sistemos detalėje, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nekalta.
Ši istorija ypač aktuali ir Lietuvoje – šilumos siurbliai sparčiai populiarėja, o kartu daugėja žmonių, kurie tikisi, kad įsirengus modernų šildymą sąskaitos taps mažesnės ir paprastesnės. Tačiau realybėje vienas netikslumas skaitiklio sistemoje, įmokų skaičiavime ar papildomo elektros vartotojo „paslėpimas“ tame pačiame apskaitos taške gali sukurti efektą, kuris atrodys kaip techninė katastrofa.
Įtarimas krito ant šilumos siurblio – nes tai logiška
Namas – apie 200 kv. m. gyvenamojo ploto, renovuotas „pagal vadovėlį“: apšiltintas fasadas, grindinis šildymas, apšiltintas stogas, trijų stiklų langai. Šildymas pakeistas šilumos siurbliu, kuris dvejus metus veikė be didelių trikdžių ir užtikrino komfortą.
Tokioje situacijoje beveik kiekvienas darytų tą patį: gavus milžinišką elektros sąskaitą, pirmiausia būtų apkaltintas šilumos siurblys. Juk tai vienintelis didelis „naujas“ elektros ryjikas namuose. Montuotojai net įrengė kliento norėtą modelį, o paleidimą ir konfigūravimą atliko gamintojo atstovai – atrodė, kad viskas padaryta tvarkingai.
Be to, ir skaičiai, rodos, sutapo. Energetikos konsultantas apskaičiavo, kad šildymo apkrova turėtų siekti 4,8–6 kW, o buvo pasirinktas 8 kW įrenginys – nes šeima mėgsta šilumą ir naudoja daug karšto vandens. Tai nėra šokiruojantis sprendimas.
Tačiau svarbiausias klausimas liko: ar šilumos siurblys nesuvartoja elektros „slapta“, per klaidą ar dėl blogo sureguliavimo?
Patikra parodė: siurblys ne idealus, bet 6000 eurų jis „nesukramtytų“
Šildymo inžinierius Felixas Zimmermannas ėmėsi tiriamojo darbo – lyg ieškotų gedimo, kuris kažkur slepiasi tarp dokumentų, brėžinių ir realaus vartojimo. Jis patikrino serijos numerius, įrenginio specifikacijas, suderino duomenis su projektu ir galiausiai konstatavo paprastą faktą: pats šilumos siurblys parinktas teisingai – nei per didelis, nei per mažas, viskas atitinka pasiūlymą ir faktinį įrenginį.
Tikras atsakymas slypėjo skaičiuose, kuriuos galima nuskaityti iš paties siurblio – kiek jis realiai sunaudojo ir kiek pagamino šilumos energijos.
Vertinimas parodė metinį efektyvumą (SPF): pirmais metais 2,65, antrais – 2,9. Tai nėra idealu. Moderniame, gerai apšiltintame name su grindiniu šildymu realus SPF dažniau būna apie 3,2–3,4.
Tačiau čia ir yra svarbiausias momentas: net ir toks „vidutiniškas“ efektyvumas nėra paaiškinimas 6000 eurų sąskaitai. Inžinieriaus skaičiavimu, skirtumas tarp optimalaus ir tokio SPF būtų tik apie 350–400 eurų per metus. Tai nemalonu, bet tai nėra finansinis sprogimas.
Todėl jis padarė išvadą: šilumos siurblys nėra pagrindinis kaltininkas.
Tikroji problema – ne siurblyje, o sąskaitos logikoje
Kai technika atmetama, lieka kita kryptis – kaip energijos tiekėjas skaičiavo sąskaitą. Analizė parodė vieną itin svarbų niuansą: pirmoji sąskaita po įsikraustymo apėmė maždaug pusantrų metų laikotarpį, o suvartojimo paskirstymas tarp laikotarpių buvo nenatūraliai netolygus.
Tik apie 10 proc. viso suvartojimo buvo priskirta pirmajam laikotarpiui, o net 90 proc. – kitam. Tiekėjas tai interpretavo kaip staigų vartojimo šuolį ir automatiškai „ištempė“ šią tendenciją į ateitį. Rezultatas – išauginti avansiniai mokėjimai, padidintos mėnesinės įmokos ir galiausiai milžiniškas papildomas mokėjimas, kuris realybėje neatspindėjo vien šilumos siurblio veikimo.
Paprasčiau tariant, sąskaitą išpūtė ne vien suvartojimas, o neteisingas vartojimo „nurašymas“ per laikotarpius ir tiekėjo ekstrapoliacijos mechanizmas.
Dar vienas faktorius, kurio niekas neįvertino: elektromobilio įkrovimas
Tačiau istorijoje buvo ir antras, dar praktiškesnis momentas, kuris labai pažįstamas ir Lietuvoje – šeima maždaug metus įkraudinėjo elektromobilį per sieninę įkrovimo stotelę (wallbox), tačiau… be atskiro elektros skaitiklio.
Vadinasi, elektromobilio energija buvo fiksuojama tame pačiame skaitiklyje, kaip ir:
- buitiniai prietaisai,
- šilumos siurblys,
- visa namo elektros vartosena.
Tokiu atveju niekas negali aiškiai pasakyti, kiek elektros „suvalgė“ automobilis, o kiek – šildymas. Ir būtent čia gimsta iliuzija: žmonės mato augantį suvartojimą ir automatiškai kaltina šilumos siurblį, nors realiai dalis elektros „išvažiuoja į kelią“.
Ką ši istorija parodo iš tikrųjų
Šio atvejo pamoka nėra apie tai, kad šilumos siurbliai yra blogi. Priešingai – šilumos siurblys čia pasirodė esąs tik vienas komponentas, o ne problema.
Tikroji pamoka daug platesnė: moderniuose namuose elektros vartojimas tampa sudėtinga sistema, kurioje klaidą gali sukurti ne įrenginys, o apskaita, laikotarpiai, neteisingai įvertintas vartojimas arba papildomi vartotojai.
Todėl 6000 eurų sąskaita nebūtinai reiškia gedimą. Kartais ji reiškia tik tai, kad kažkur sistemoje trūksta vieno dalyko – aiškumo, kontrolės ir atskiros apskaitos.
Šaltinis: https://www.chip.de/news/haushalt-garten/krasse-stromnachzahlung-wegen-waermepumpe-heizungsbauer-erklaert-was-schieflief_b69dc8c6-388b-4c44-a2b9-2eb90409c077.html
