Kai euras pakyla iki 1,20 JAV dolerio, daugeliui tai gali atrodyti kaip vienas iš daugelio „skaičių“ finansų naujienose. Tačiau rinkoms ir Europos centriniams bankininkams tokie lygiai niekada nėra atsitiktiniai. 1,20 USD riba laikoma psichologiniu ir politiškai jautriu tašku, nes ji žymi euro stiprėjimo etapą, kuris gali pakeisti viską – nuo europinių įmonių pelnų iki infliacijos krypties euro zonoje. Ne veltui Europos Centrinis Bankas (ECB) šį procesą stebi itin atidžiai.
Euras pirmadienį pakilo kiek virš 1,20 JAV dolerio – tai aukščiausias kursas nuo 2021 metų. Per metus bendra Europos valiuta JAV dolerio atžvilgiu sustiprėjo apie 13 proc., o tai – geriausias rezultatas nuo 2017-ųjų. Ir nors valiutų rinkose „apvalūs skaičiai“ dažnai turi daugiau simbolikos nei praktinio skirtumo, 1,20 riba nėra vien graži psichologinė linija – Europos ekonomikai ji gali būti ir patogi, ir pavojinga vienu metu.
Kodėl 1,20 JAV dolerio riba tokia svarbi?
Valiutų rinkose apvalūs lygiai dažnai veikia kaip tam tikri psichologiniai barjerai. Prekiautojai juos prisimena, žymi grafikuose, stato lūkesčius ir pozicijas, todėl tokie taškai dažniau sukelia didesnes kainų reakcijas.
Tačiau euro atveju 1,20 riba turi ir politinį bei ekonominį „svorį“. ECB viceprezidentas Luisas de Guindosas anksčiau yra įvardijęs 1,20 kaip potencialiai „skausmingą“ lygį euro zonos ekonomikai. Priežastis paprasta: kuo stipresnis euras, tuo mažiau konkurencingas Europos eksportas, o tai ypač svarbu Vokietijai ir kitoms pramoninėms šalims, gyvenančioms iš pardavimų už ES ribų.
Svarbu ir tai, kad kelias iki šios ribos buvo banguotas. Euras prie 1,20 priartėjo jau anksčiau, bet vėliau vėl krito, kai doleris trumpam atsigavo. Visgi bendras vaizdas per metus aiškus: prieš metus euras buvo beveik ties vieno dolerio lygiu, o dabar yra gerokai aukščiau.
Kas stumia eurą aukštyn: čia labiau dolerio silpnumo istorija
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad euras tiesiog „stiprėja“, tačiau realybėje tai dažniau yra dolerio susilpnėjimo veidrodis. Rinkos, kaip teigiama, neigiamai reagavo į JAV prezidento Donaldo Trumpo keliamus prekybos konfliktus, politinę įtampą ir jo kritiką JAV centriniam bankui.
Papildomą spaudimą doleriui sukėlė ir rinkos spėlionės dėl galimos JAV bei Japonijos intervencijos, siekiant sustabdyti jenos silpnėjimą. Tokie signalai valiutų rinkoms reiškia vieną: JAV doleris trumpuoju laikotarpiu tampa mažiau patikimu „prieglobsčiu“, todėl kapitalas ieško alternatyvų.
Europos pusėje eurą sustiprino ir planai didinti saugumo išlaidas, investicijas, ilgalaikį augimą, ypač Vokietijoje. Tai siunčia rinkoms žinutę, kad Europa gali tapti aktyvesnė fiskaline prasme, o kartu ir patrauklesnė investuotojams.
Ką stiprus euras reiškia verslui: brangesnis eksportas, silpnesnis pelnas
Stipri valiuta visuomet turi kainą. Europos įmonėms, kurios didelę dalį pajamų uždirba už euro zonos ribų, stiprėjantis euras gali būti nemalonus smūgis: prekės ir paslaugos tampa brangesnės užsienio pirkėjams, o pajamos, uždirbtos doleriais ar kitomis valiutomis, perskaičiuotos į eurus, atrodo mažesnės.
Tai nėra teorija – tai tiesioginė matematika. Skaičiuojama, kad STOXX 600 indekso įmonės apie 60 proc. pajamų gauna už Europos ribų, o beveik pusė šios sumos ateina iš JAV rinkos. Todėl euro brangimas automatiškai spaudžia jų rezultatus.
Investuotojai kol kas šį efektą ignoravo, nes rinkose vyrauja optimizmas dėl ekonomikos atsigavimo. Vis dėlto jau matomi ženklai, kad euro kilimas veikia prognozes: „Barclays“ vertinimu, maždaug pusę pelno vienai akcijai prognozių sumažėjimo lėmė būtent euro brangimas.
Kodėl ECB tai stebi taip nervingai: stiprus euras mažina infliaciją
ECB tradiciškai mažiau jaudinasi dėl konkretaus skaičiaus ir labiau – dėl kilimo tempo. Jei valiuta brangsta greitai ir staigiai, rinka praranda stabilumą, o ekonomika sunkiau prisitaiko.
ECB tarybos narys François Villeroy de Gallo nurodė, kad bankas atidžiai stebi, kaip dolerio silpnėjimas veikia infliaciją euro zonoje. Ir čia slypi paradoksas: stiprus euras sumažina importo kainas, todėl infliacija krenta. Skamba gerai vartotojui, bet centrinio banko strategijai tai gali būti problema.
ECB jau dabar prognozuoja, kad nei šiais, nei kitais metais nepasieks 2 proc. infliacijos tikslo. Jeigu euras toliau stiprės, importas pigės dar labiau, o infliacijos tikslas taps dar sunkiau pasiekiamas. Tokiu atveju ECB gali atsidurti situacijoje, kai ekonomikos skatinimas tampa sunkesnis, o priemonės – ribotos.
Ar euras gali nuversti dolerį nuo sosto?
Nors euro šuolis sukelia euforiją kai kuriems Europos komentatoriams, realybė tokia: doleris kol kas išlieka globalios finansų sistemos stuburas.
Doleris sudaro šiek tiek mažiau nei 60 proc. pasaulinių užsienio valiutos atsargų, o euro dalis siekia apie 20 proc. JAV finansų rinkų gylis, JAV dominavimas pasaulinėje prekyboje ir dolerio kaip „saugios valiutos“ reputacija vis dar suteikia jam pranašumą.
Vis dėlto ECB vadovė Christine Lagarde yra užsiminusi, kad nenuspėjama JAV ekonominė politika gali suteikti progą eurui didinti savo vaidmenį tarptautinėje sistemoje. Tačiau ji pabrėžia: tam Europa turi susitvarkyti savo namų darbus – užbaigti ilgai atidėliotą ES finansinę architektūrą.
