Situacija pažįstama tūkstančiams vairuotojų: automobilis kelias savaites ar net mėnesį ramiai stovėjo kieme arba garaže, o atėjus dienai, kai jo prireikia, variklis – be gyvybės ženklų. Vietoje užvedimo – tik silpnas spragtelėjimas. Išvada aiški: akumuliatorius išsikrovė. Tačiau tai, kas vyksta toliau, dažnai tampa didesne problema nei pati prastova. Netinkamai kraunamas akumuliatorius gali ne tik neatsigauti, bet ir negrįžtamai sugesti.
Ilgai neeksploatuojamas automobilis energiją praranda tyliai ir nepastebimai. Net ir visiškai išjungus variklį, elektros sistema lieka gyva: signalizacija, centrinio užrakto moduliai, laikrodis, borto kompiuterio atmintis. Šie nedideli, bet pastovūs energijos vartotojai per kelias savaites gali išsekinti net ir techniškai tvarkingą akumuliatorių. Jei šaltasis sezonas prisideda prie lėtesnių cheminių reakcijų, situacija tampa dar sudėtingesnė.
Problema paaštrėja tuomet, kai vairuotojas, susidūręs su išsikrovusiu akumuliatoriumi, skuba jį „atgaivinti“ bet kokia kaina. Būtent čia padaroma daugiausia klaidų. Plačiai paplitęs mitas, kad pakanka trumpam prijungti įkroviklį ir akumuliatorius bus kaip naujas. Iš tiesų trumpas, intensyvus įkrovimas dažnai suteikia tik iliuziją – užtenka vienam užvedimui, bet ne realiam energijos atsargų atkūrimui.
Akumuliatoriaus įkrovimo procesas reikalauja kantrybės ir supratimo. Visiškai arba beveik visiškai išsikrovęs standartinis lengvojo automobilio akumuliatorius dažniausiai reikalauja nuo dešimties iki dvylikos valandų lėto, stabilaus įkrovimo. Būtent lėtas režimas leidžia tolygiai atkurti vidinę cheminę struktūrą, neperkaitinant elementų ir neprovokuojant sulfatacijos – vienos pagrindinių priežasčių, kodėl akumuliatoriai praranda talpą anksčiau laiko.
Dar viena dažnai ignoruojama detalė – akumuliatoriaus būklė prieš įkrovimą. Jei automobilis stovėjo šaltyje, akumuliatorių prijungti prie įkroviklio iškart yra rizikinga. Šaltas akumuliatorius prasčiau priima srovę, o staigus įkrovimas gali jį pažeisti. Specialistai rekomenduoja prieš kraunant leisti jam natūraliai sušilti iki kambario temperatūros. Taip pat svarbu, kad korpusas būtų švarus ir sausas – net paviršiniai nešvarumai gali sukelti papildomus energijos nuostolius.
Šiuolaikiniai automatiniai įkrovikliai gerokai sumažina riziką, tačiau jie nėra stebuklingas sprendimas. Net ir moderni technika nekompensuos per trumpai trunkančio įkrovimo ar nuolatinio skubėjimo. Jei naudojamas senesnio tipo įkroviklis be apsauginių funkcijų, patariama bent jau atjungti neigiamą akumuliatoriaus gnybtą, kad būtų išvengta galimų įtampos šuolių, galinčių pakenkti automobilio elektronikai.
Svarbus ir saugumo aspektas. Įkrovimo metu akumuliatorius išskiria nedidelį kiekį dujų, todėl procesą geriausia atlikti gerai vėdinamoje patalpoje. Baigus krauti, būtina laikytis teisingos sekos: pirmiausia atjungti įkroviklį nuo elektros tinklo, o tik tada – laidus nuo akumuliatoriaus gnybtų. Tai paprasta, bet dažnai ignoruojama taisyklė, galinti apsaugoti nuo kibirkščiavimo ir netikėtų incidentų.
Ilgai stovėjęs automobilis nėra problema pats savaime. Tikroji bėda prasideda tada, kai akumuliatorius bandomas „prikelti“ skubotai ir neatsakingai. Tinkamai ir pilnai įkrautas akumuliatorius gali tarnauti dar ne vieną sezoną, o neteisingas įkrovimas neretai tampa paskutiniu lašu jo tarnavimo istorijoje. Jei automobilis stovėjo ilgiau, laikas tampa ne priešu, o būtina sąlyga – būtent ji lemia, ar kitą rytą variklis užsives, ar teks ieškoti naujo akumuliatoriaus.
