Rytų Afrika jau penkis tūkstančius metų sausėja – ir tai daro daugiau nei keičia kraštovaizdį. Naujausi moksliniai duomenys rodo, kad ilgalaikis vandens nykimas regione gali tiesiogiai spartinti patį Afrikos žemyno irimą. Procesą, kuris paprastai matuojamas milijonais metų, klimatas, pasirodo, geba pastebimai „paspausti akseleratorių“.
Tokią išvadą pateikia tyrimas, paskelbtas žurnale Scientific Reports, kuriame nagrinėjamas Rytų Afrikos rifto zonos elgesys po Afrikos drėgnojo laikotarpio pabaigos. Mokslininkai konstatuoja aiškų ryšį tarp klimato pokyčių ir tektoninių procesų – ryšį, kuris iki šiol dažnai buvo laikomas antraeiliu.
Kai ežerai traukiasi, lūžiai įsibėgėja
Tyrimą atliko Columbia University mokslininkų komanda, vadovaujama geofiziko Christopher Scholz. Jie analizavo nuosėdas Turkanos ežeras (dar vadinamame Rudolfo ežeru) Kenijoje – viename svarbiausių Rytų Afrikos rifto sistemos taškų.
Šiandien ežeras vietomis siekia apie 120 metrų gylį, tačiau prieš maždaug 5000 metų vandens lygis buvo daugiau nei dvigubai didesnis – apie 270 metrų. Tyrinėdami dugno nuosėdas mokslininkai atkūrė senovinius vandens lygio svyravimus ir aptiko aiškius žemės drebėjimų bei mikroįtrūkimų pėdsakus.
Būtent po to, kai regione baigėsi drėgnasis laikotarpis, rifto lūžiai ėmė judėti sparčiau – jų poslinkio greitis pasiekė apie 0,17 milimetro per metus. Platesniame kontekste tai reiškia, kad Afrikos plokštė šiandien tolsta maždaug 6,35 milimetro per metus greičiu.
Kodėl vandens trūkumas ardo žemyną
Mokslininkai išskiria du pagrindinius mechanizmus. Pirmasis – mechaninis. Kai didžiulės vandens masės išnyksta, sumažėja spaudimas žemės plutai. Tai leidžia tektoniniams lūžiams judėti laisviau, be „svorio“, kuris tūkstantmečius veikė kaip stabdis.
Antrasis mechanizmas slypi dar giliau – mantijoje. Vandens lygio kritimas Turkanos ežere skatina mantijos dekompresiją po netoliese esančiais ugnikalniniais regionais. Tai padidina uolienų tirpimą, leidžia vandeniui lengviau prasiskverbti į magmos kameras ir netiesiogiai aktyvina tektoninius procesus. Kitaip tariant, klimato pokyčiai ne tik veikia paviršių, bet ir „perjungia“ gilesnius Žemės mechanizmus.
Žemės drebėjimai – ne praeities reliktas
Pasak Scholzo, dabartiniai duomenys rodo, kad šiame regione šiandien vyksta daugiau lūžių fragmentacijos nei prieš 8000 metų. Tai reiškia, jog žemės drebėjimų tikimybė Rytų Afrikos rifto zonoje šiuo laikotarpiu yra didesnė nei buvo anksčiau.
Tai ypač svarbu vertinant ilgalaikę regiono riziką. Nors pats žemyno skilimas vis dar išlieka geologiškai lėtas procesas, klimato veiksnys gali lemti, kad pavojingi reiškiniai – drebėjimai, vulkaninis aktyvumas – taps dažnesni žmonių gyvenamu laikotarpiu.
Kas toliau: žemyno ateitis rašoma ežerų dugne
Tyrėjų komanda jau plečia analizę – šiuo metu atkuriami jūros lygio pokyčiai Malavio ežere, siekiant pažvelgti net 1,4 milijono metų atgal. Tikslas aiškus: suprasti, kaip klimato svyravimai per ilgą laiką moduliuoja žemynų atsiskyrimo greitį visoje Rytų Afrikos rifto sistemoje.
Šis tyrimas keičia nusistovėjusį požiūrį į tai, kas iš tikrųjų „judina“ žemynus. Pasirodo, ne tik mantijos srovės ar tektoninės plokštės lemia planetos formą. Kartais pakanka to, kad išdžiūtų ežerai – ir Žemė ima skilti greičiau, nei buvome pasirengę pripažinti.
Šaltinis: https://tech.wp.pl/kontynent-sie-rozpada-jeden-czynnik-to-przyspiesza,7247850335348928a
