Aštuntajame dešimtmetyje visa Sovietų Sąjunga priminė vieną milžinišką, nesibaigiančią statybų aikštelę. Miestai nenumaldomai ir greitai pildėsi standartiniais, pilkais ir vienas į kitą panašiais surenkamaisiais stambiaplokščiais namais. Nors šios „chruščiovkės“ ir „brežnevkos“ sprendė masinio būsto trūkumo problemą, valdžia vis labiau jautė estetinio ir architektūrinio vienodumo krizę.
Pilki miegamieji rajonai kėlė nuobodulį ne tik patiems gyventojams, bet ir partijos vadovams. Jie norėjo pasauliui pademonstruoti šalies techninę drąsą, inžinerinį pranašumą ir socialistinio gyvenimo modernumą. Būtent šiame fone, artėjant 1980-ųjų Maskvos olimpinėms žaidynėms, gimė idėja, kuri net ir šiandienos standartais skamba be galo futuristiškai. Buvo nuspręsta pastatyti gyvenamuosius pastatus, kurie iš paukščio skrydžio atrodytų kaip milžiniški, tobuli apskritimai.
Olimpinių žiedų iliuzija ir inžinerinis gudravimas
Architektūros istorikai ir tyrinėtojai teigia, kad tuo metu politiniuose užkulisiuose sklandė labai aiški legenda ir vizija. Buvo planuojama pastatyti lygiai penkis tokius apvalius daugiabučius namus, kurie iš kosmoso ar lėktuvo iliuminatoriaus atrodytų kaip gigantiška architektūrinė olimpinių žiedų iliuzija. Tai turėjo būti didingas paminklas artėjančiam sporto renginiui.
Šios grandiozinės užduoties ėmėsi talentingas architektas Jevgenijus Stamo ir išradingas inžinierius Aleksandras Markelovas. Jie susidūrė su rimta problema – specialių, lenktų plokščių tokiems namams niekas negamino. Kurti naujas gamyklas vienam projektui buvo tiesiog per brangu.
Inžinieriai sugalvojo genialiai paprastą, bet labai drąsų sprendimą. Jie nusprendė panaudoti pačias paprasčiausias, standartines stačiakampes namų plokštes, tačiau jas sujungti paliekant nedidelį, vos šešių laipsnių kampą. Tokios minimalios paklaidos pilnai pakako, kad milžiniškas devynių aukštų pastatas su daugiau nei devyniais šimtais butų palaipsniui ir natūraliai „susisuktų“ į uždarą apskritimą.
Pirmoji staigmena: kreivos sienos ir beverčiai kampai
Iš pradžių projektas atrodė kaip neįtikėtinas triumfas, tačiau euforija truko labai neilgai. Vos tik pirmieji, laimingi naujakuriai gavo raktus nuo šių prestižiniais laikytų butų, jie susidūrė su atšiauria ir labai nepatogia realybe, apie kurią projektavimo institutai tylėjo.
Pirmoji ir labiausiai erzinanti problema buvo kreivos patalpos. Kadangi namas buvo apvalus, butų viduje esančios sienos nebuvo lygiagrečios. Kambariai turėjo trapecijos formą, o sienos ėjo nedideliu, bet akivaizdžiu lanku.
Sovietmečiu baldų pramonė negamino nieko, kas būtų pritaikyta tokioms nestandartinėms erdvėms. Žmonės, nusipirkę standartines, tiesias ir masyvias svetainės „sekcijas“ ar spintas, niekaip negalėjo jų pristumti prie sienos. Tarp baldų ir sienų likdavo didžiuliai tarpai, o kampuose susidarė visiškai nepatogios „negyvos zonos“, kurių buvo neįmanoma praktiškai panaudoti.
Akustinis pragaras: kai kiemas virsta milžinišku rezonatoriumi
Antroji staigmena, pavertusi gyventojų kasdienybę tikru pragaru, buvo akustinė katastrofa. Milžiniškas, uždaras apvalus kiemas veikė lyg tobulas, gigantiškas rezonatorius ar senovinis amfiteatras. Garso bangos, atsimušusios į lenktas sienas, nedingdavo, o keliaudavo ratu ir stiprėdavo.
Gyventojai skundėsi, kad akustika buvo tokia jautri, jog net paprastas šnabždesys ar tylus pokalbis ant suoliuko prie vienos laiptinės buvo puikiai girdimas viršutiniuose aukštuose kitoje pastato pusėje. Jei kieme žaisdavo vaikai, garsas skambėdavo taip, lyg tavo svetainėje vyktų roko koncertas. Apie jokį privatumą ar ramybę atvirais langais vasaros metu negalėjo būti nė kalbos.
Amžina prieblanda ir pavojingas pelėsis
Trečioji ir pati pavojingiausia sveikatai problema buvo amžina prieblanda ir drėgmė. Nors iš išorės pastatas atrodė įspūdingai, jo uždara geometrinė forma blokavo natūralios saulės šviesos patekimą į vidinį kiemą. Butuose, kurių langai buvo nukreipti išskirtinai į kiemo pusę, saulė praktiškai niekada nešvietė.
Žmonės gyveno nuolatinėje prieblandoje, priversti net vidury dienos degti elektros lemputes. Dar blogiau, dėl uždaros erdvės kieme nesusidarydavo natūralūs oro srautai ir skersvėjai.
Žiemą ir rudenį dėl drastiškai nepakankamo vėdinimo languose nuolat kaupėsi kondensatas. Sienų kampai tapdavo drėgni, patalpose tvyrojo sunkus kvapas, o kambariai tiesiogine to žodžio prasme „žydėdavo“ juoduoju pelėsiu, sukeliančiu kvėpavimo takų ligas.
Eksperimento žlugimas ir pamoka ateities kartoms
Nepaisant pradinio valdžios entuziazmo ir noro sužavėti pasaulį, atšiauri realybė greitai nuleido inžinierius ant žemės. Paaiškėjo, kad tokios statybos yra ne tik nepatogios gyventojams, bet ir pasibaisėtinai neekonomiškos.
Nestandartiniai konstrukciniai sprendimai reikalavo milžiniškų žemės plotų, priežiūros darbai buvo sudėtingi ir brangūs, o nuolatiniai gyventojų skundai perpildė kantrybės taurę. Tai visiškai sužlugdė penkių „olimpinių žiedų“ idėją. Iš planuotų namų buvo pastatyti tik du, o pats eksperimentas tyliai nutrauktas.
Šiandien šie išlikę apvalūs namai vis dar traukia smalsių turistų ir architektūros entuziastų dėmesį. Tačiau tiems, kurie juose kasdien gyvena ir kovoja su sovietinės inžinerijos palikimu, jie labiau primena cinišką architektūrinių ambicijų paminklą. Tai labai aiškus ir skaudus įrodymas, kad kai architektūrinė forma iškeliama aukščiau už paprasto žmogaus poreikius, net ir pačios įspūdingiausios idėjos yra pasmerktos žlugti.
