Ilgos ir atšiaurios žiemos šiaurinėse šalyse verčia ieškoti kompromiso tarp saugumo ir poveikio aplinkai. Kelių barstymas druska dešimtmečius buvo laikomas nepakeičiamu sprendimu, nes natrio chloridas efektyviai tirpdo ledą, yra pigus ir lengvai prieinamas. Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad šis metodas turi ir nematomą kainą.
Tyrimai parodė, kad intensyvus druskos naudojimas daro ilgalaikį poveikį vandens telkiniams, dirvožemiui ir gyvūnijai.
Druska, kuri niekur nedingsta
Ištirpus sniegui, druska neišgaruoja kartu su vandeniu. Ji nuplaunama į griovius, prasiskverbia į dirvožemį ir galiausiai pasiekia upelius bei ežerus. Net ir nedideli druskingumo pokyčiai gali sutrikdyti jautrias gėlo vandens ekosistemas, paveikti žuvis, varliagyvius ir smulkius organizmus.
Pakelių augmenija taip pat patiria stresą – druska pažeidžia šaknis, silpnina augalus ir mažina biologinę įvairovę.
Netikėtas pavojus paukščiams
Žiemą keliai tampa savotiška traukos vieta paukščiams. Juos vilioja maisto likučiai, smulkūs akmenukai ar smėlis, reikalingi virškinimui. Problema ta, kad kartu su šiais „radiniais“ paukščiai praryja ir druską.
Per didelis druskos kiekis gali sukelti dehidrataciją, pažeisti inkstus ir, sunkesniais atvejais, baigtis mirtimi. Tokios rūšys kaip kirai, antys ar gulbės ypač dažnai patenka į šią rizikos zoną.
Sprendimas, gimęs iš žemės ūkio atliekų
Švedijos valdžios institucijos prieš maždaug dešimtmetį pradėjo ieškoti alternatyvų. Tikslas buvo aiškus – sumažinti druskos kiekį keliuose, bet išlaikyti tą patį eismo saugumo lygį.
Vienas iš pasirinktų metodų – cukrinių runkelių perdirbimo likučių, dažnai vadinamų runkelių melasa, naudojimas kartu su smėliu arba druskos tirpalu. Šis organinis priedas tapo savotišku „stiprintuvu“, leidžiančiu naudoti mažiau natrio chlorido.
Kodėl šis mišinys veikia
Runkelių melasa pasižymi lipnia konsistencija, todėl mišinys geriau sukimba su asfaltu ir nėra taip greitai nunešamas eismo ar tirpsmo vandens. Tai reiškia, kad poveikis išlieka ilgiau, o barstyti reikia rečiau.
Be to, organiniai priedai padeda mažinti užšalimo temperatūrą, todėl kelio danga lėčiau pasidengia nauju ledu. Sumažėjus bendram druskos kiekiui, mažėja ir neigiamas poveikis aplinkai.
Rezultatai, kurie nustebino net skeptikus
Aplinkos monitoringas regionuose, kur šis metodas taikomas plačiau, parodė aiškią tendenciją – sumažėjo paukščių mirtingumas, siejamas su druskos poveikiu. Nors populiacijų pokyčius lemia daug veiksnių, tyrėjai pabrėžia, kad mažesnis druskos naudojimas turėjo reikšmingą įtaką.
Svarbiausia, kad eismo saugumo rodikliai išliko stabilūs.
Idėja, kuri domina ir kitas šalis
Švedijos patirtis neliko nepastebėta. Panašius organinių priedų sprendimus dabar testuoja ir kitos šalto klimato šalys Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Tai dalis platesnės krypties, kai infrastruktūros priežiūra derinama su aplinkosaugos tikslais.
Iš pirmo žvilgsnio tai tik techninis kelių priežiūros pakeitimas. Tačiau realybėje – tai pavyzdys, kaip nedidelė formulės korekcija gali sumažinti ekologinę žalą ir išgelbėti gyvybes, net jei kalbame ne apie žmones, o apie paukščius virš žiemos kelių.
