Išmaniųjų telefonų rinka šiandien primena keistą paradoksą. Kadaise už kelis šimtus eurų buvo galima nusipirkti patikimą įrenginį, kuris tarnaudavo metų metus. Dabar už panašią sumą dažnai gauni kompromisą, o flagmanų kainos peržengė ribą, kur pirkimas ima priminti finansinį sprendimą, o ne buitinį pasirinkimą. Mano draugas be didelių dvejonių pasirinko naujausią „iPhone“. Aš nuėjau visiškai kitu keliu.
Sugedus senam telefonui atsidūriau kryžkelėje. Logika kuždėjo rinktis išmanųjį – programėlės, navigacija, socialiniai tinklai, patogumas. Tačiau viduje kirbėjo kita mintis: ar man tikrai reikia dar vieno ekrano, kuris nuolat reikalautų dėmesio? Galiausiai pasirinkau tai, kas šiandien skamba beveik maištingai – paprastą mygtukinį telefoną.
Parduotuvėje supratau, kad esu ne klientas, o „pelno planas“
Sprendimas nebuvo spontaniškas. Rimtai svarstiau apie išmanųjį telefoną ir net nuėjau pas vietinį pardavėją, ketindamas jį įsigyti. Tačiau vos po kelių minučių pokalbio entuziazmas išgaravo.
Vos pradėjus klausinėti apie kainą ir garantiją, prasidėjo pažįstamas scenarijus. Draudimas, papildomi paketai, „būtini“ priedai, kurių, pasirodo, beveik neįmanoma atsisakyti. Kai ramiai paklausiau, ar galiu tiesiog nusipirkti patį įrenginį, be visų papildomų paslaugų, atmosfera akimirksniu atšalo.
Atsakymas buvo lakoniškas ir daug pasakantis: jei nori tik telefono – teks palaukti kelis mėnesius. Tą akimirką pasijutau ne žmogumi, kuris ruošiasi išleisti solidžią sumą, o kliūtimi jų pardavimo strategijai.
Maža parduotuvė ir visiškai kitoks požiūris
Visai kitokia patirtis laukė mažoje elektronikos parduotuvėje. Ten niekas nebandė manęs įtikinti, kad be papildomų paslaugų pirkimas „neįmanomas“. Išsirinkau paprastą, juodą „Nokia 215 4G“.
Pardavėjas šyptelėjo, ramiai supakavo pirkinį ir net pridėjo kelis praktiškus priedus. Jokio spaudimo, jokio psichologinio žaidimo. Visa tai kainavo mažiau nei 50 eurų. Mano draugas tą pačią dieną už savo „iPhone“ paklojo daugiau nei tūkstantį.
Po mėnesio galiu pasakyti atvirai: tai buvo vienas keisčiausiai išlaisvinančių sprendimų, kokius esu priėmęs.
Skaitmeninis triukšmas, kurio pagaliau nebeliko
Didžiausias pokytis – ne techninis, o psichologinis. Dingo nesibaigiantys pranešimai, vibracijos, „skubūs“ įspėjimai. Telefonas vėl tapo tuo, kuo turėjo būti – ryšio priemone, o ne dėmesio siurbliu.
Keistas, bet malonus jausmas: sėdi prie pietų stalo ir žiūri į pašnekovą, ne į ekraną. Vaikštai gatve ir matai aplinką, ne naujienų srautą. Galva tarsi lengvesnė, mintys – ramesnės.
Paprastumas, kuris šiandien tapo prabanga
Naudojimas intuityvus iki banalumo. Skambutis, žinutė, kontaktai. Nėra dešimčių meniu, nustatymų, programėlių atnaujinimų. Tai, kas kadaise atrodė savaime suprantama, šiandien tapo beveik egzotika.
Net baterija pakeitė santykį su telefonu. Jokio streso dėl likusių 5 procentų, jokio įkroviklio medžioklės. Vienas įkrovimas – beveik savaitei.
Trapumo baimė, kurios nebeliko
Stebėdamas draugą su naujuoju „iPhone“, pastebėjau dar vieną detalę. Nuolatinė įtampa: kad tik nenukristų, kad tik neįbrėžtų, kad tik nesuskiltų ekranas. Brangus įrenginys tarsi reikalauja nuolatinės globos.
Mano telefonas – visiška priešingybė. Nukrito? Pakėliau. Įsidėjau į kišenę su raktais? Jokios tragedijos. Tai įrankis, ne relikvija.
Subjektyvu, bet iškalbinga
Žinoma, išmanusis telefonas turi privalumų. Navigacija, kamera, momentinė prieiga prie informacijos. Kartais jų pritrūksta. Tačiau didžiojoje dalyje kasdienių situacijų paprastas telefonas suteikė tai, ko nesitikėjau – ramybės jausmą.
Šis eksperimentas man tapo ne tiek apie telefonus, kiek apie pasirinkimus. Apie tai, kiek technologijoms leidžiame valdyti mūsų laiką, dėmesį ir nervų sistemą.
Po mėnesio supratau paprastą dalyką. Išmanusis ar mygtukinis – abu yra tik įrankiai. Tik klausimas, kuris iš jų tarnauja tau, o kuris – pamažu ima valdyti tave. Mano atveju paprastumas pasirodė esąs ne žingsnis atgal, o netikėtas žingsnis į šoną – toliau nuo nuolatinio skaitmeninio triukšmo.
