Daugelis žmonių jaučiasi ramiau, kai banko programėlėje mato solidų likutį. Skaičius ekrane veikia kaip psichologinė apsauga – tarsi garantija, kad netikėtos išlaidos neužklups nepasiruošus. Tačiau finansų logika čia turi savų niuansų. Didelė suma atsiskaitomojoje sąskaitoje nebūtinai reiškia išmintingą sprendimą. Kai kuriais atvejais tai gali būti net tylus pinigų nuvertėjimo scenarijus.
Lietuvoje vis dar dažnas įprotis laikyti santaupas einamojoje sąskaitoje. Patogu, viskas po ranka, nereikia galvoti apie terminus ar investavimo riziką. Vis dėlto ekonomikos dėsniai negailestingi: pinigai, kurie „guli“, ilgainiui praranda dalį savo vertės.
Didelis likutis – ne visada gera žinia
Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu. Kaip galima prarasti pinigus jų neišleidžiant? Atsakymas slypi infliacijoje. Kai kainos kyla, o sąskaitoje laikomos lėšos beveik neuždirba palūkanų, jų perkamoji galia mažėja.
Nominali suma nesikeičia, tačiau realybėje už tuos pačius eurus galima įsigyti mažiau prekių ir paslaugų nei anksčiau. Tai lėtas procesas, kuris kasdien nepastebimas, bet per kelerius metus tampa labai apčiuopiamas.
Dauguma atsiskaitomųjų sąskaitų Lietuvoje siūlo minimalias arba nulines palūkanas. Tai reiškia, kad lėšos jose faktiškai nedirba.
Kiek pinigų žmonės paprastai laiko sąskaitose?
Bankų sektoriaus tendencijos rodo, kad dalis gyventojų einamosiose sąskaitose kaupia kelis ar net keliolika tūkstančių eurų. Dažniausiai tai aiškinama atsargumu, nenoru rizikuoti ar tiesiog įpročiu.
Finansų konsultantai pastebi, kad daug žmonių painioja likvidumą su taupymu. Einamoji sąskaita skirta kasdieniams mokėjimams, o ne ilgalaikiam santaupų kaupimui.
Dviejų mėnesių taisyklė, kurią mini ekspertai
Finansų planavimo praktikoje dažnai minima paprasta rekomendacija – atsiskaitomojoje sąskaitoje laikyti maždaug dviejų mėnesių būtinųjų išlaidų sumą.
Ši taisyklė paremta paprasta logika. Sąskaita turi užtikrinti:
- patogius kasdienius atsiskaitymus
- rezervą nenumatytiems trumpalaikiams atvejams
- finansinį lankstumą
Jeigu vidutinės mėnesio išlaidos siekia 1 500 eurų, racionalus likutis būtų apie 3 000 eurų. Tai suteikia saugumo, bet neleidžia didesnei sumai stagnuoti be grąžos.
Visa, kas viršija šią ribą, teoriškai galėtų būti nukreipta į efektyvesnes finansines priemones.
Kodėl per didelis balansas tampa problema?
Perteklinės lėšos atsiskaitomojoje sąskaitoje turi dvi pagrindines rizikas.
Pirma – infliacija. Pinigai nuvertėja, jei jų grąža neatsveria kainų augimo.
Antra – elgsena. Didelis matomas likutis mažina išlaidų kontrolę. Spontaniški pirkiniai tampa lengvesni, o finansinė disciplina – trapesnė.
Penki ženklai, kad sąskaitoje gali būti per daug pinigų
Finansų specialistai atkreipia dėmesį į kelis signalus:
- Jau turite avarinį fondą, bet balansas vis tiek nuolat auga
- Nėra aiškaus taupymo ar investavimo plano
- Lėšos ilgą laiką nejuda ir neturi konkretaus tikslo
- Nekaupiama pensijai ar ilgalaikiams tikslams
- Nepasitenkinimas mažomis palūkanomis, tačiau neveikiama
Tokiose situacijose pinigai dažnai tampa pasyvia, mažai efektyvia turto dalimi.
Kur lėšos gali būti laikomos efektyviau?
Alternatyvos priklauso nuo žmogaus finansinių tikslų ir rizikos tolerancijos.
Taupomosios sąskaitos paprastai siūlo didesnes palūkanas nei einamosios. Terminuoti indėliai suteikia stabilumą. Ilgalaikės investavimo priemonės leidžia pasinaudoti sudėtinių palūkanų efektu.
Tai mechanizmas, kai uždirbta grąža pati pradeda generuoti papildomą grąžą. Ilgainiui šis efektas tampa vienu svarbiausių turto augimo variklių.
Saugumas ir efektyvumas – ne tas pats
Didelis likutis sąskaitoje suteikia komforto jausmą, tačiau finansų pasaulyje jausmai ne visada sutampa su matematika. Pinigai, kurie neuždirba grąžos, ilgainiui beveik visada pralaimi infliacijai.
Einamoji sąskaita turi būti patogi kasdienai. Santaupos turi turėti aiškų tikslą. O kapitalas, jei tik įmanoma, turėtų dirbti.
Per didelis balansas nėra finansinės pergalės ženklas. Kartais tai tik brangiai kainuojantis neveiklumas.
