Lietuvos, Latvijos ir Estijos finansų sektoriuje, kuris ilgą laiką atrodė tarsi nepramušama ir rami skandinaviško kapitalo tvirtovė, netikėtai sužaibavo. Nors išoriškai didžiųjų bankų sistemos fasadas spindi rekordiniais pelnais, dosniais dividendais ir stabilumo deklaracijomis, Europos Centrinis Bankas (ECB) atidengė kur kas sudėtingesnį, nematomą šios industrijos sluoksnį. Atlikę giluminį vertinimą, Frankfurto auditoriai nukreipė savo prožektorius į du absoliučius rinkos lyderius – „Swedbank“ ir SEB.
Remiantis Švedijos dienraščio „Aftonbladet“ paviešinta informacija, po didinamuoju stiklu atsidūrusi šių bankų veikla Baltijos šalyse atskleidė nerimą keliančių trūkumų. Tai nėra paprastos buhalterinės klaidos ar techniniai nesklandumai; kalba eina apie pačią bankų išgyvenimo architektūrą krizės atveju – vidinius rizikos valdymo modelius ir ilgalaikio kapitalo planavimo procesus.
Nematomi įtrūkimai finansinėje „oro pagalvėje“
Kad suprastume ECB susirūpinimo mastą ir jo reikšmę paprastam klientui, turime pažvelgti į tai, kaip veikia šiuolaikinė bankininkystės saugumo sistema. Didžiausias dėmesys šiame tyrime buvo skirtas kapitalo pakankamumo skaičiavimams. Kalbant paprastais žodžiais, tai reiškia, kad bankas privalo turėti nuolat sukaupęs pakankamą nuosavų, nepajudinamų lėšų rezervą. Šis rezervas privalo suveikti tarsi automobilio oro pagalvė avarijos atveju – pavyzdžiui, kilus giliai, netikėtai ekonominei recesijai, išaugus nedarbui ar staiga kritus nekilnojamojo turto kainoms, kai žmonės nebegali išmokėti paskolų.
Jei banko naudojami rizikos vertinimo matematiniai modeliai yra pernelyg optimistiški, jie gali tiesiog „nepamatyti“ artėjančios audros. Finansų ekspertai šią situaciją vaizdžiai lygina su laivo statyba: jei inžinieriai neteisingai apskaičiuoja maksimalų galimą bangų aukštį audros metu, laivas į atvirą jūrą išplaukia su per plonais bortais. ECB įžvelgė rimtą riziką, jog dėl galimai netikslių ir per švelnių modelių šie Švedijos bankai gali laikyti mažiau atsarginio kapitalo, nei pareikalautų realus, nenumatytas ekonominis šokas.
Ilgoji Frankfurto ranka ir Švedijos paradoksas
Šioje istorijoje slypi itin įdomus geopolitinis ir finansinės biurokratijos paradoksas. Švedija nėra įsivedusi euro, joje karaliauja vietinė valiuta krona, todėl kasdienė šių motininių bankų („Swedbank“ ir SEB) priežiūra priklauso išskirtinai Švedijos finansų inspekcijai. Tačiau taisyklės ir žaidimo sąlygos kardinaliai keičiasi, kai šie Skandinavijos milžinai peržengia Baltijos jūrą ir pradeda savo operacijas euro zonoje.
Kadangi Lietuva, Latvija ir Estija naudoja bendrą Europos valiutą, čia veikiantys, net ir užsienio kapitalo, bankai patenka į tiesioginę, griežtą Europos Centrinio Banko jurisdikciją. Frankfurtas turi absoliučią teisę ir pareigą audituoti, reikalauti pasiaiškinimų ir netgi taikyti sankcijas, jei mato, kad sisteminės svarbos žaidėjai nesilaiko aukščiausių euro zonos saugumo standartų. Būtent ši ilgoji ECB ranka dabar ir pasiekė „Swedbank“ bei SEB vadovų kabinetus.
Tylioji panikos prevencija ir skubūs taisymai kulisuose
Finansų pasaulyje, kuris remiasi tikėjimu ir reputacija, tyla dažnai kalba garsiau už žodžius. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek pats ECB, tiek vertinti bankai jokių oficialių, garsių pranešimų spaudai apie šį vertinimą neišplatino. Tai yra visiškai suprantama, įprasta pasaulinė praktika, apsauganti nuo psichologinio „sniego gniūžtės“ efekto. Bankininkystė laikosi ant vienintelio, itin trapaus pamato – klientų pasitikėjimo. Bet koks atviras, garsus pareiškimas apie galimus kapitalo trūkumus galėtų išprovokuoti visiškai nepagrįstą paniką ir masinį indėlių atsiėmimą.
Visgi, uždaruose kabinetuose veiksmas verda visu pajėgumu. Švedijos žiniasklaidos šaltiniai patvirtina, kad vos gavę neviešas, bet griežtas ECB pastabas, SEB ir „Swedbank“ nedelsiant užkūrė vidinius krizių prevencijos variklius. Bankai skubiai peržiūri savo veiklos struktūras, iš naujo kalibruoja rizikos vertinimo metodikas ir tobulina kapitalo planavimo algoritmus. Tai akivaizdžiai rodo, kad prievaizdo pastabos buvo priimtos be jokių atsikalbinėjimų – siekiama kuo greičiau užlopyti pastebėtas spragas modeliuose.
Kas iš tiesų pastatyta ant kortos Baltijos šalyse?
Tokia greita ir besąlygiška bankų reakcija yra visiškai adekvati iškilusiai grėsmei, nes šių finansų įstaigų reikšmė mūsų regionui yra tiesiog kolosali. „Swedbank“ ir SEB Baltijos šalyse nėra šiaip eilinės, vienos iš daugelio, finansų įstaigos – tai yra tikrosios, pagrindinės ekonomikos arterijos. Latvijoje „Swedbank“ yra absoliutus lyderis pagal valdomą turtą, o SEB tvirtai žengia antras. Identiška, duopoliją primenanti dominavimo situacija yra įsitvirtinusi ir Lietuvos bei Estijos rinkose.
Šie bankai laiko milijonų gyventojų viso gyvenimo santaupas, išduoda didžiąją dalį būsto paskolų jaunoms šeimoms, tiesiogiai finansuoja milžiniškus valstybinius infrastruktūros projektus ir suteikia būtiną finansinį deguonį vietiniam verslui. Jei bent vienas iš šių rinkos banginių susidurtų su realiomis likvidumo ar kapitalo stygiaus problemomis, grandininė reakcija regiono bendrajam vidaus produktui ir paprastų žmonių gyvenimui būtų sunkiai pamatuojama. Todėl jų stabilumas yra tolygus visų trijų Baltijos valstybių nacionaliniam saugumui.
Naujoji realybė: griežtėjantis reguliuotojų rimbas
Šis incidentas atskleidžia naują, po 2008-ųjų krizės susiformavusią realybę, kuri tik aštrėja. Europos reguliuotojai nebesitenkina vien tik gražiomis, pelningomis eilutėmis metinėse ataskaitose. Jie vis labiau akcentuoja „kokybinius“ išgyvenimo aspektus: ar banko vidaus kontrolės sistemos yra pakankamai greitos? Ar modeliai atlaikytų juodžiausią įmanomą geopolitinį scenarijų mūsų regione?
Nors šiuo metu jokios tiesioginės, artėjančios grėsmės Baltijos šalių finansiniam stabilumui nėra, ir gyventojų indėliai išlieka saugūs, ECB siunčia labai aiškų signalą visiems rinkos žaidėjams. Rinkos lyderystė nesuteikia jokio imuniteto nuo klaidų. Priešingai – kuo didesnę rinkos dalį užimi, tuo storesnę ir patikimesnę finansinę šarvų liemenę privalai dėvėti kiekvieną dieną.
