Restoranų meniu beveik niekada nebūna sudaromi atsitiktinai. Kiekvienas pavadinimas, kiekvienas ingredientų aprašymas ir net patiekalų išdėstymas dažnai turi vieną tikslą – paskatinti klientą pasirinkti tai, kas atrodo patraukliausiai. Prabangiai skambantys terminai, viliojantys epitetai ir „išskirtinumo“ įspūdis gali sukurti jausmą, kad lėkštėje atsidurs kažkas ypatingo. Tačiau, kaip pabrėžia patyrę virtuvės šefai, realybė ne visada atitinka kainą.
Virtuvės profesionalai atvirai pripažįsta, kad kai kurie patiekalai restoranams yra ypač pelningi. Ne todėl, kad jie būtų sudėtingiausi ar brangiausi pagaminti, o todėl, kad jų savikaina palyginti maža, o galutinė kaina – gerokai didesnė. Klientas moka už įvaizdį, reputaciją ar madingą pavadinimą, o ne už tikrąją produkto vertę.
5 dalykai, už kuriuos restoranuose dažnai permokama
Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių – kepti kalmarai. Meniu jie skamba patraukliai, siejasi su atostogomis, jūra ir Viduržemio regiono virtuve. Tačiau praktiškai daugelyje vietų didžiąją porcijos dalį sudaro ne pačios jūros gėrybės, o tešla ar džiūvėsėliai. Rezultatas – patiekalas, kuris atrodo dosnus, bet realiai turi nedaug brangesnio ingrediento.
Žalios austrės taip pat turi prabangos aurą. Jos dažnai laikomos rafinuotu pasirinkimu, tačiau šefai pastebi, kad jų paruošimas reikalauja minimalios virtuvės darbo jėgos. Produktas gali būti įsigyjamas už palyginti nedidelę kainą, o restorane parduodamas su itin dideliu antkainiu.
Ne mažiau diskusijų kelia vynas. Teoriškai jis turėtų papildyti patiekalą ir sustiprinti gastronominę patirtį. Vis dėlto restoranų kainodaroje vynas dažnai tampa viena pelningiausių pozicijų. Kai kurie buteliai meniu gali būti siūlomi ne dėl išskirtinės kokybės, o dėl palankios maržos verslui.
Dar viena jautri tema – mėsa, pristatoma kaip „Kobe“. Tikroji japoniška Kobe jautiena yra griežtai reglamentuota ir reta. Tačiau už Japonijos ribų šis terminas kartais vartojamas gerokai laisviau, apibūdinant produktus, kurie tik primena originalą. Kaina tuo metu gali išlikti „prabangos lygio“.
Triufelių aliejus – dar vienas pavyzdys. Skamba išskirtinai, siejasi su brangiais triufeliais, tačiau daugeliu atvejų aromatas gaunamas ne iš tikrų grybų, o iš sintetinių junginių. Skonis intensyvus, tačiau ingrediento savikaina nepalyginamai mažesnė nei galutinė patiekalo kaina.
Pelninga restoranui, nebūtinai klientui
Šių produktų populiarumas nėra atsitiktinis. Jie lengvai atpažįstami, gerai skamba ir iš karto sukelia asociacijas su aukštesne klase ar ypatinga patirtimi. Klientas jaučiasi pasirinkęs kažką „ypatingo“, net jei reali patiekalo vertė nėra tokia išskirtinė.
Kaip pažymi kai kurie „Thrillist“ cituojami šefai, virtuvės profesionalai patys dažnai vengia tokių pasirinkimų vakarieniaudami ne namuose. Priežastis paprasta – nepalankus kainos ir kokybės santykis. Pasak focus.de, būtent šiuose meniu skyriuose dažniausiai slypi didžiausias skirtumas tarp įspūdžio ir realybės.
Restorano patirtis gali būti maloni, įdomi ir verta savo kainos. Tačiau net ir gražiausias aprašymas meniu dar negarantuoja, kad pasirinkimas bus finansiškai racionalus. Kartais brangiausiai kainuoja ne ingredientai, o istorija, kurią apie juos perskaitote.
