Skaitmeninio euro projektas iš teorinių diskusijų persikelia į politinių sprendimų zoną. Vasario 10 dieną Europos Parlamentas priėmė dvi rezoliucijas, kurios siunčia aiškią žinutę: Europa rimtai ruošiasi naujai pinigų formai. Kalbama ne apie dar vieną mokėjimo programėlę ar bankinę naujovę, o apie viešuosius pinigus, kuriuos tiesiogiai leistų Europos Centrinis Bankas. Tai gali tapti didžiausiu pokyčiu mokėjimų srityje nuo euro įvedimo.
Skaitmeninis euras artėja: kas iš tikrųjų keičiasi?
Skaitmeninis euras turėtų tapti elektroniniu grynųjų pinigų atitikmeniu. Kitaip tariant, tai būtų centrinio banko pinigai, egzistuojantys ne banknotų ar monetų, o skaitmeninės formos pavidalu. Skirtumas esminis: tai nebūtų komercinio banko sąskaitoje laikomi pinigai, o tiesioginė ECB išleista vertė.
Jam planuojama suteikti teisėtos mokėjimo priemonės statusą. Praktikoje tai reikštų, kad prekybininkai privalėtų jį priimti, panašiai kaip šiandien privaloma priimti grynuosius. Skaitmeninis euras veiktų tiek internete, tiek neprisijungus, o tai reiškia, kad atsiskaitymai būtų įmanomi net be aktyvaus interneto ryšio.
Sistema leistų mokėti parduotuvėse, internetu, taip pat atlikti momentinius pervedimus tarp žmonių. Vartotojui tai atrodytų kaip dar viena piniginė telefone ar kortelėje, tačiau užkulisiuose veiktų visiškai kitokia pinigų architektūra.
Kada skaitmeninis euras gali tapti realybe?
Europos Komisija ir ES Taryba jau išreiškė palaikymą projektui, tačiau galutinis reglamentas dar nėra patvirtintas. Europos Parlamentui dar teks balsuoti dėl teisės akto, kuris nustatys konkrečias skaitmeninio euro veikimo taisykles.
Nors tiksli įsigaliojimo data nepaskelbta, pats procesas akivaizdžiai spartėja. Politiniai signalai rodo, kad projektas nebėra tik eksperimentinis – jis juda link praktinio įgyvendinimo.
Kaip tai veiks kasdienybėje?
Pagal dabartinę koncepciją kiekvienas ES pilietis galėtų turėti skaitmeninio euro sąskaitą. Ji būtų atidaroma per bankus arba kitus mokėjimo tarpininkus. Numatyta ir vadinamoji universalioji paslauga tiems, kurie neturi galimybės naudotis tradicine bankų sistema. Kai kuriose šalyse tokį vaidmenį galėtų atlikti, pavyzdžiui, pašto operatoriai.
Lėšas į skaitmeninę piniginę būtų galima pervesti iš įprastos banko sąskaitos arba įnešti grynaisiais. Atsiskaitymai vyktų naudojant kortelę, banko programėlę arba specialią ECB programėlę.
Iš vartotojo perspektyvos procesas primintų dabartinius bekontakčius mokėjimus. Tačiau technologiškai tai būtų ne banko tarpininkaujama operacija, o tiesioginis centrinio banko pinigų judėjimas.
Kiek skaitmeninių eurų bus galima laikyti?
Vienas labiausiai diskutuojamų klausimų – lėšų limitai. Svarstoma, kad gyventojų sąskaitose laikoma suma galėtų būti ribojama, pavyzdžiui, iki kelių šimtų ar maždaug 3000 eurų. Tokie apribojimai turėtų apsaugoti finansų sistemos stabilumą.
Svarbu tai, kad limitas nereiškia išlaidų ribojimo. Jei pirkiniui reikėtų didesnės sumos, trūkstama dalis būtų automatiškai nuskaičiuojama iš tradicinės banko sąskaitos.
Prekybininkams limitas būtų lygus nuliui. Tai reiškia, kad gauti skaitmeniniai eurai iš karto būtų konvertuojami ir pervedami į įprastą sąskaitą.
ECB siekia išvengti scenarijaus, kuriame gyventojai masiškai perkeltų pinigus iš bankų į skaitmeninį eurą. Toks judėjimas galėtų sumažinti bankų indėlių bazę ir paveikti kreditavimą.
Kodėl Europa taip spaudžia šį projektą?
Skaitmeninių mokėjimų dalis ES jau viršija pusę visų mažmeninių atsiskaitymų, o elektroninė prekyba kasmet plečiasi. Tuo tarpu centrinio banko pinigai iki šiol egzistuoja tik fizine forma.
ECB atvirai perspėja: jei viešieji pinigai neturės skaitmeninio atitikmens, centrinis bankas gali palaipsniui prarasti savo vaidmenį mokėjimų ekosistemoje.
Dar vienas jautrus aspektas – priklausomybė nuo JAV mokėjimų gigantų. Didžiąją dalį kortelių operacijų Europoje tvarko „Visa“, „Mastercard“ ir „American Express“. Dalis euro zonos valstybių net neturi nacionalinių kortelių sistemų.
Hipotetinis šių tinklų pasitraukimas sukeltų rimtų trikdžių. Skaitmeninis euras pristatomas kaip strateginis atsakas į šią riziką – europinė infrastruktūra, kuri veiktų nepriklausomai nuo išorinių žaidėjų.
Kas laimės, o kas nerimauja?
Prekybininkams žadami mažesni komisiniai ir didesnė derybinė galia. Bankams – naujas vaidmuo sistemoje, bet kartu ir iššūkiai dėl konkurencijos su centrinio banko pinigais. Vartotojams – dar vienas mokėjimo būdas, kuris teoriškai turėtų būti saugus, stabilus ir visuotinai priimamas.
Tačiau kritikai kelia klausimus dėl privatumo, valstybės kontrolės ir grynųjų pinigų ateities. Diskusijos dėl skaitmeninio euro seniai peržengė technologijų ribas – tai jau politinė, ekonominė ir net filosofinė tema.
Vienas dalykas tampa vis aiškesnis: Europa ruošiasi momentui, kai pinigai bus ne tik kišenėje, bet ir tiesiogiai centrinio banko serveriuose. Tai ne kosmetinis atnaujinimas, o potenciali finansinės kasdienybės revoliucija.
Šaltinis: https://www.corriere.it/economia/finanza/26_febbraio_10/euro-digitale-cos-e-e-come-funzionera-il-conto-la-ricarica-i-limiti-non-di-spesa-3e3572d6-5308-438b-9b86-84639ccb3xlk.shtml
