Augalų pasaulis stebina savo įvairove, tačiau kai kurie augalai senovėje buvo ne maistas ar vaistas, o mirtinas įrankis. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad dar prieš 60 tūkst. metų ankstyvieji žmonės Pietų Afrikoje naudojo augalinius nuodus medžioklei. Tai – ankstyviausias tiesioginis įrodymas, kad žmonija ginklus užnuodydavo gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol.
Ant senovinių kvarcinių strėlių antgalių rasti cheminių medžiagų pėdsakai perrašo mūsų supratimą apie vėlyvojo pleistoceno medžioklės strategijas.
Cheminė analizė atskleidė „nuodingą svogūną“
Stokholmo ir Johanesburgo universitetų mokslininkai ištyrė dešimt kvarco mikrolitų, rastų 60 000 metų senumo sluoksnyje Umhlangos uolų slėptuvėje Kvazulu-Natalyje. Pasitelkus dujų chromatografijos ir masių spektrometrijos metodus, ant akmens įrankių aptikti du toksiški alkaloidai – bufanidrinas ir epibufanizinas.
Šie junginiai būdingi amarylinių (Amaryllidaceae) šeimos augalams, augantiems Pietų Afrikoje. Tyrėjų teigimu, labiausiai tikėtinas nuodų šaltinis – augalas Boophone disticha, dar vadinamas „nuodų svogūnu“.
Penkiuose iš dešimties tirtų mikrolitų aptiktas bufanidrinas leidžia teigti, kad toksinas buvo užteptas tyčia. Be to, ant akmeninių fragmentų rastos mikroskopinės smūgio žymės ir specifiniai įbrėžimai rodo, kad šie mikrolitai buvo tvirtinami prie strėlių šoniniu būdu.
Boophone disticha yra svogūninis, itin toksiškas augalas, kurio didelis svogūnas dažnai kyšo virš žemės paviršiaus. Jo lapai auga išsidėstę vėduoklės forma. Nors augalas pavojingas, vietinės bendruomenės mažomis dozėmis jį naudojo tradicinėje medicinoje ir ritualuose dėl stipraus haliucinogeninio poveikio.
Atradimas, keičiantis archeologijos istoriją
Iki šiol ankstyviausi patvirtinti užnuodytų strėlių antgalių įrodymai buvo datuojami tik vidurio holocenu. Egipte rasti kauliniai antgaliai, datuojami 4431–4000 m. pr. Kr., bei apie 6700 metų senumo Pietų Afrikos radiniai ilgą laiką buvo laikomi seniausiais pavyzdžiais.
Nors Pasienio oloje buvo rasti 24 000 metų senumo „nuodų aplikatoriai“, iki šiol trūko tiesioginių cheminių įrodymų, kad pleistoceno laikotarpiu ginklai buvo sąmoningai užnuodyti.
Johanesburgo universiteto profesorė Marlise Lombard pabrėžia, kad šis atradimas rodo kur kas pažangesnį ankstyvųjų žmonių mąstymą, nei manyta anksčiau. Anot jos, tai įrodo, jog Pietų Afrikoje gyvenę žmonės ne tik naudojo lanką ir strėlę, bet ir suvokė, kaip pritaikyti natūralią chemiją medžioklei pagerinti.
Toksino stabilumas ir žinių perdavimas per kartas
Bufanidrinas pasižymi struktūriniu stabilumu ir mažu tirpumu vandenyje, todėl galėjo išlikti žemėje dešimtis tūkstančių metų. Laboratoriniai tyrimai patvirtino visišką aptiktų medžiagų atitikimą šiuolaikinio Boophone disticha svogūnėlio eksudatui.
Įdomu tai, kad tie patys alkaloidai aptikti ir ant maždaug 250 metų senumo užnuodytų strėlių, saugomų Švedijos muziejuose. Istoriniai šaltiniai rodo, kad šias strėles XVIII a. rinko švedų gamtininkas Carlas Peteris Thunbergas, o vietiniai medžiotojai jomis medžiojo springbokas.
Nuodų naudojimas reikalauja sudėtingų žinių apie augalus, jų savybes, tinkamą išgavimo metodą ir dozę. Tai nėra atsitiktinis eksperimentas, o sistemingas ir kartų perduodamas žinojimas. Mokslininkų teigimu, tokia praktika rodo pažangų priežasties ir pasekmės suvokimą, kuris gerokai pranoksta primityvaus išgyvenimo lygį.
Šis atradimas leidžia pažvelgti į ankstyvuosius žmones ne kaip į paprastus medžiotojus, bet kaip į išradingus eksperimentatorius, gebėjusius panaudoti gamtos chemiją gerokai anksčiau nei atsirado raštas ar formalios mokslo sistemos.
Šaltinis: https://www.science.org/doi/10.1126/sciadv.adz3281
