Kas nutiktų, jei vietoj aušinimo skysčio į automobilio radiatorių įpiltumėte „Pepsi“? „YouTube“ kanalo Garbage Time kūrėjai nusprendė tai patikrinti praktiškai. Jie išleido aušinimo skystį iš automobilio ir į sistemą supylė kelis litrus gazuoto gėrimo. Tada užvedė variklį, palaukė, kol jis pasieks darbinę temperatūrą, ir išvažiavo į kelią.
Rezultatas? Variklis nesprogo. Temperatūra išliko normali. Garai iš po kapoto nesiveržė. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad toks sprendimas yra saugus.
„Pepsi“ vietoj aušinimo skysčio – kas iš tikrųjų įvyko?
Eksperimentui buvo pasirinktas Proton S16 – paprastas Malaizijos sedanas su 1,6 litro keturių cilindrų varikliu. Prieš užvesdami variklį, autoriai svarstė galimas pasekmes: cukrus gali virsti lipnia mase ir užkimšti radiatorių, o rūgštingumas – pažeisti metalines dalis.
Tačiau variklis dirbo tuščiąja eiga iki įsijungė radiatoriaus ventiliatoriai, vėliau automobilis išvažiavo į kelią. Temperatūros rodyklė laikėsi normos ribose. Kodėl?
Atsakymas paprastas ir kartu šiek tiek nuviliantis: gazuoti gėrimai, tokie kaip kola, maždaug 90 procentų sudaryti iš vandens. O vanduo šilumą perduoda pakankamai efektyviai, kad trumpą laiką apsaugotų variklį nuo perkaitimo.
Eksperimento autoriai netgi užvirė įkaitintą „Pepsi“ virdulyje, norėdami pamatyti, kas nutinka skysčiui pasiekus aukštą temperatūrą. Tai buvo labiau pramoginis gestas nei rimta analizė, tačiau faktas išlieka – variklis atlaikė trumpą bandymą.
Kodėl vanduo ir kola nėra aušinimo skysčio pakaitalas?
Aušinimo sistema nėra tik apie šilumos išsklaidymą. Tikras aušinimo skystis – tai demineralizuoto vandens ir glikolio mišinys su specialiais antikoroziniais priedais. Glikolis padidina virimo temperatūrą vasarą ir apsaugo nuo užšalimo žiemą. Priedai saugo metalines dalis nuo korozijos ir nuosėdų.
Automobiliuose naudojami trys pagrindiniai tipai:
- IAT (neorganinių rūgščių technologija),
- HOAT (hibridinių organinių rūgščių technologija),
- OAT (organinių rūgščių technologija).
Netinkamo tipo naudojimas gali sukelti gelio pavidalo nuosėdas, kurios užkemša radiatorių ir žarnas. Tai jau ne „YouTube“ eksperimentas, o reali ir brangi problema.
„Pepsi“ atveju pavojai yra akivaizdūs: cukrus gali kristalizuotis ir kauptis sistemoje, rūgštis – skatinti koroziją, o ilgainiui gali būti pažeistas vandens siurblys ar termostatas. Trumpalaikis išgyvenimas nereiškia ilgalaikės sėkmės.
Beje, net paprasto vandens pylimas vietoj aušinimo skysčio yra rizikingas. Avariniu atveju nedidelis kiekis nepakenks, tačiau nuolatinis skiedimas silpnina antifrizines ir antikorozines savybes. Žiemą tai gali baigtis įtrūkusiu radiatoriumi ar sprogusiais vamzdžiais.
Kada keisti aušinimo skystį?
Dauguma gamintojų rekomenduoja keisti aušinimo skystį kas 50 000 kilometrų arba kas dvejus metus. Kai kuriuose modeliuose naudojami ilgesnio tarnavimo skysčiai, kurių intervalas gali siekti iki 240 000 kilometrų arba penkerius metus. Tiksli informacija visada nurodyta automobilio naudojimo vadove.
Eksperimentas su „Pepsi“ parodė vieną dalyką: vidaus degimo varikliai yra stebėtinai atsparūs trumpalaikėms kvailystėms. Tačiau chemija nėra atlaidi ilgam laikui. Aušinimo sistema – tai ne tik vandens cirkuliacija, o subtilus šilumos, medžiagų suderinamumo ir apsaugos balansas.
Smalsumas „YouTube“ gali būti įdomus žiūrovams, bet realiame gyvenime jis dažniausiai baigiasi sąskaita iš serviso.
