„Lietuviai aptingo“, „Niekas nenori dirbti“, „Verslas trauksis, jei neįsileisime tūkstančių iš svetimų šalių“. Šios frazės tapo standartiniu foniniu triukšmu, kurį kasdien transliuoja verslo konfederacijų lobistai. Tačiau už šios dūmų uždangos slepiasi ciniškas ekonominis nusikaltimas prieš savą tautą. Tai procesas, kurį ekonomistai vadina „atlyginimų dempingu“, o paprasti žmonės – tiesiog išdavyste. Mes nebegalime tylėti: „darbuotojų trūkumas“ yra dirbtinis konstruktas, sukurtas tam, kad korporacijos galėtų legaliai importuoti vergiją ir sunaikinti vietinių gyventojų derybinę galią dėl oresnio gyvenimo.
Jono tragedija: kai 20 metų patirties tampa „per brangu“
Susipažinkite su Jonu (tikroji pavardė redakcijai žinoma). Jonas – 45-erių apdailininkas, kurio rankos išpuoselėjo ne vieną prestižinį Vilniaus „A++“ klasės daugiabutį. Jis nėra „tingus lietuvis“. Jis – profesionalas, žinantis savo vertę, mokantis mokesčius ir išlaikantis šeimą.
Praėjusį mėnesį Jonas pasitraukė iš didelio statybų objekto sostinės centre. Kodėl? Nes subrangovas, gavęs užsakymą iš milžiniškos NT vystytojų korporacijos, pareiškė: „Nuo šiol už kvadratinį metrą glaistymo mokėsime tiek, kiek mokėjome 2018-aisiais“. Jonui priminus, kad duona pabrango dvigubai, o būsto nuoma ir kuras šovė į kosmosą, jam buvo parodytos durys.
Kitą dieną Jono vietą užėmė ne kiti lietuviai, o dešimties vyrų brigada iš trečiųjų šalių. Jie nemoka kalbos, neturi sertifikatų, bet jie sutinka dirbti už 800 eurų „į rankas“. Kaip jie išgyvena? Subrangovas juos apgyvendino nuomojamame trijų kambarių bute: po aštuonis ar dešimt žmonių viename būste, miegančius dviaukštėse lovose. Jie neturi socialinių garantijų, jie nežino savo teisių, o jų buvimas šalyje priklauso nuo darbdavio malonės.
Rezultatas: Jonas šiandien sėdi prie virtuvinio stalo ir pildo dokumentus emigracijai į Norvegiją. Tuo tarpu NT vystytojas per televiziją džiaugiasi „suvaldytomis statybų sąnaudomis“ ir praneša apie rekordinius ketvirčio pelnus. Tai nėra laisvoji rinka. Tai – suplanuotas vietinio specialisto nužudymas.
Kaip veikia šis mechanizmas? Dempingas „ant popieriaus“
Laisvosios rinkos dėsnių pagrindas sako: jei prekės ar paslaugos trūksta, jos kaina kyla. Jei trūksta darbuotojų, atlyginimai privalo augti, kol bus pasiekta riba, kai vietinis gyventojas sutiks dirbti. Tai – sveikos ekonomikos variklis, verčiantis verslą investuoti į technologijas ir efektyvumą.
Tačiau didysis verslas Lietuvoje nusprendė šį dėsnį „nulaužti“. Užuot kėlę algas lietuviams, jie panaudojo politinius svertus:
- Sukuriamas triukšmas: Per visas žiniasklaidos priemones pradedama rėkti apie „katastrofišką darbuotojų trūkumą“.
- Spaudžiama valdžia: Reikalaujama naikinti kvotas, supaprastinti vizų išdavimą ir leisti įsivežti neribotą kiekį nekvalifikuotos darbo jėgos.
- Rezultatas: Rinkoje atsiranda tūkstančiai žmonių, kurių pragyvenimo standartai yra gerokai žemesni. Lietuvis negali konkuruoti su žmogumi, kuris sutinka gyventi vagonėlyje ir valgyti pigiausius pusfabrikačius, nes tas imigrantas visus pinigus siunčia namo, kur jų vertė triguba.
Tai vadinama atlyginimų „lubų“ uždėjimu. Verslui nebereikia konkuruoti dėl Jono. Verslas tiesiog pakeičia Joną dešimčia pigių „vienetų“.
Mitai vs. Realioji statistika
Mitas: „Lietuviai nenori dirbti sunkių darbų“.
Realybė: Lietuviai nori dirbti sunkius darbus, bet jie nori už juos gauti lietuvišką, o ne vidurinės Azijos atlyginimą. Tie patys „tingūs“ lietuviai Norvegijos ar Vokietijos statybose vertinami kaip geriausi specialistai. Skirtumas tik tas, kad ten už tą patį darbą jie gauna tiek, kad gali išlaikyti namą, du automobilius ir leisti vaikus į būrelius.
Mitas: „Be imigrantų ekonomika sustos“.
Realybė: Be pigios imigracijos verslas būtų priverstas modernizuotis. Užuot samdę 50 žmonių su kastuvais (nes tai pigu), jie pirktų vieną modernų ekskavatorių. Pigios rankos stabdo inovacijas. Mes virstame pigios darbo jėgos kolonija, kurioje vietiniai tampa nereikalingi.
Kas už tai moka? Mes visi.
NT vystytojų ir logistikos magnatų pelnai auga, tačiau ar matote, kad butų kainos kristų dėl „pigios darbo jėgos“? Ne. Butai brangsta rekordiškai. Kur dingsta tas skirtumas tarp Jono algos ir imigranto algos? Jis nusėda akcininkų kišenėse, prabangiuose automobiliuose ir vilose prie ežerų.
Tuo tarpu valstybė praranda:
- Mokesčiai: Mažesnės algos – mažiau įmokų į „Sodrą“ ir biudžetą.
- Socialinė įtampa: Miestuose formuojasi getai, auga nepasitenkinimas, o kvalifikuoti lietuviai bėga iš šalies.
- Demografinė duobė: Jonas nebesukurs šeimos Lietuvoje. Jis išvažiuos, o jo vaikai kalbės norvegiškai. Vietoj jo turėsime laikiną darbuotoją, kuris čia nekuria jokios pridėtinės vertės bendruomenei.
Išvada: Metas nutraukti tylą
Mes neturime nieko prieš žmones, ieškančius geresnio gyvenimo. Tačiau mes privalome turėti viską prieš sistemą, kuri naudoja tuos žmones kaip įrankį savo piliečiams skurdinti.
„Darbuotojų trūkumas“ yra melas. Tai yra pigaus pelno trūkumas. Kol valstybė leis korporacijoms importuoti skurdą, tol Jonas ir tūkstančiai tokių kaip jis bus verčiami palikti tėvynę. Mes privalome reikalauti:
- Griežtų kvotų ir realių algų grindų (kad imigrantas nekainuotų pigiau nei lietuvis).
- Atsakomybės NT vystytojams už subrangovų vykdomą vergiją.
- Prioriteto savo šalies piliečiams.
Lietuva nėra tik „UAB“. Tai tėvynė žmonėms, kurie nusipelnė oraus atlygio už savo sunkų darbą.
