Atidarykite bet kurį šiuolaikinį darbo skelbimą. Šalia stalo futbolo, „dinamiškos komandos“ ir hibridinio darbo modelio, ten visuomet žibės jis – „Privatus sveikatos draudimas“. Tai tapo šventuoju graliu, HR (personalo) skyrių pasididžiavimu ir darbuotojų statuso simboliu. Žmonės jaučiasi saugūs, manydami, kad atsidūrė išrinktųjų klube, kuriam nebegalioja valstybinių poliklinikų eilės. Tačiau ši ramybė yra pats pavojingiausias melas. Tai istorija apie tai, kaip tūkstančius kainuojantis „Premium“ draudimas ištirpus iliuzijoms tampa beverčiu popiergaliu, o ištikus tikrai bėdai, jūs vis tiek esate išmetamas atgal į valstybinės medicinos mėsmalę.
Skaudi Luko realybė: kai 1500 eurų operacija tampa „nemedicinine būtinybe“
Susipažinkite su Luku. Jis – 32-ejų metų programuotojas tarptautinėje IT įmonėje Vilniuje. Pasirašydamas darbo sutartį, Lukas džiaugėsi gavęs aukščiausio lygio, vadinamąjį „Premium“ privataus sveikatos draudimo paketą. Plastikinė kortelė piniginėje jam leido jaustis neliečiamam: jis reguliariai eidavo privačiai valytis dantų, darydavosi kraujo tyrimus ir kartą per mėnesį pasilepindavo gydomuoju nugaros masažu. Viskas veikė idealiai.
Iki vieno savaitgalio. Žaisdamas krepšinį Lukas patyrė sudėtingą kelio traumą – plyšo meniskas ir kryžminiai raiščiai. Skausmas nepakeliamas, vaikščioti neįmanoma. Lukas ramus – juk jis turi „Premium“ draudimą. Jis kreipiasi į prestižinę privačią kliniką sostinės centre, tikėdamasis greito magnetinio rezonanso tyrimo (MRT) ir skubios operacijos, kurios kaina siekia apie 1500 eurų.
Po dienos jis gauna draudimo bendrovės atsakymą, kuris skamba kaip antausis: „Prašymas atmestas.“
Draudimo brokeriai ciniškai pacituoja sutarties „žvaigždutes“. Pirma, Luko kortelės limitas „stacionariniam gydymui ir operacijoms“ yra vos 300 eurų. Antra, draudimo bendrovės „nepriklausomas ekspertas“ (nematęs paciento) nusprendė, kad menisko plyšimas yra ilgalaikės degeneracijos, t. y. „ankstesnės lėtinės ligos“, pasekmė, kuriai draudimas netaikomas. Trečia, reabilitacijai po operacijos numatytas limitas… 50 eurų.
Kas nutinka Lukui? Žmogus, kuris manė esąs visiškai apdraustas nuo gyvenimo nelaimių, lieka su skaudančiu keliu, be pinigų operacijai ir be jokios alternatyvos. Jis priverstas imti ramentus, registruotis valstybinėje poliklinikoje ir laukti 7 mėnesius vien tam, kad gautų valstybės kompensuojamą MRT tyrimą, o tada dar pusmetį – eilėje operacijai.
Oro pardavėjai: kaip veikia draudimo bendrovių verslo modelis
Luko istorija nėra išimtis. Tai – pamatinių privataus sveikatos draudimo (PSD) Lietuvoje principų iliustracija. Mes klaidingai manome, kad sveikatos draudimas veikia taip pat, kaip automobilio KASKO draudimas: tu moki įmokas, kad ištikus katastrofai (avarijai) tau padengtų milžiniškus nuostolius.
Tačiau korporatyvinis sveikatos draudimas yra parduodamas ne kaip apsauga nuo rizikos, o kaip išankstinio apmokėjimo nuolaidų kortelė profilaktikai.
Draudimo bendrovės atlieka paprastą, beširdę matematiką. Jos surenka iš darbdavio po 400–600 eurų už darbuotoją per metus. Jos puikiai žino, kad 90 % jaunų, sveikų ofiso darbuotojų šį limitą išnaudos tik burnos higienai, kelioms vitaminų pakuotėms vaistinėje ir oftalmologo konsultacijai dėl nuo ekranų pavargusių akių. Tai jiems kainuos pigiau nei surinkta įmoka.
Bet kas nutinka, kai atsiranda onkologinė liga, sudėtingas lūžis, širdies yda ar būtinybė gultis į ligoninę? Čia įsijungia drakoniški ribojimai. „Lėtinės ligos“, „įgimtos patologijos“, „eksperimentinis gydymas“ – draudimo sutartyse yra dešimtys punktų, leidžiančių bendrovėms nusimesti bet kokią atsakomybę, kai sąskaitos už gydymą tampa keturženklės. Kai jums iš tiesų gresia pavojus, privatus draudėjas jums tėkšteli durimis prieš nosį, palikdamas jus vienų vieną su valstybine sistema.
Darbdavių cinizmas: pigus triukas lojalumui pirkti
Kodėl darbdaviai taip masiškai perka šias „oro“ polisas? Atsakymas slypi elementariame buhalterių ir personalo vadovų išskaičiavime.
Suteikti darbuotojui sveikatos draudimą darbdaviui yra nepalyginamai pigiau ir naudingiau nei pakelti jam atlyginimą 50-čia eurų „į rankas“. Valstybė sveikatos draudimo įmokoms taiko solidžias mokestines lengvatas – nuo jų nereikia mokėti „Sodros“ ar GPM (iki tam tikros ribos).
Negana to, tai skamba fantastiškai per darbo pokalbius. HR specialistai naudoja „Premium draudimą“ kaip jauką, piešdami paveikslą įmonės, kuri beprotiškai rūpinasi savo darbuotojais. Realybėje darbdaviui visiškai neįdomu, ar tas draudimas išgelbės jums gyvybę diagnozavus vėžį. Darbdaviui reikia, kad jūs greitai gautumėte siuntimą dėl peršalimo privačioje klinikoje, negaištumėte laiko poliklinikų eilėse ir kuo greičiau grįžtumėte prie kompiuterio ekrano gaminti pelno. Tai investicija į jūsų darbo valandų maksimizavimą, o ne į jūsų sveikatą.
Pavojinga ramybė: laikas prabusti
Didžiausias privataus sveikatos draudimo nusikaltimas nėra net tie paslėpti limitai. Didžiausias nusikaltimas yra melagingas saugumo jausmas, kurį jis sukuria.
Turėdami plastikinę kortelę, žmonės nustoja kaupti „juodai dienai“ medicininėms išlaidoms. Jie balsuoja už politikus, kurie toliau alina valstybinę sveikatos apsaugą, nes galvoja: „Manęs tai neliečia, aš einu privačiai“. Tačiau tiesa ta, kad Lietuvoje privatus sektorius yra skirtas tik lengviems, pelningiems ir greitiems atvejams. Kai prasideda tikra kova už jūsų sveikatą ir gyvybę – sudėtinga chirurgija, reanimacija, brangi onkologija – visi be išimties atsiduria toje pačioje Santaros ar Kauno klinikų eilėje. Tik tuomet tie, kurie aklai tikėjo savo korporatyviniu bonusu, supranta, kad yra visiškai nuogi.
Neparduokite savo lojalumo už nemokamą burnos higieną. Reikalaukite adekvataus atlyginimo, skaitykite savo draudimo sutarčių „žvaigždutes“ ir niekada nepamirškite: kai jums reikės tikros pagalbos, korporacija jūsų negelbs.
