Yra tam tikra ypatinga akimirka prekybos centre, kai supranti, kad žmonės nuoširdžiai tiki alternatyvia realybe. Vakaras. Eilė ilga. Rankoje laikai vyno butelį ir svajoji apie sofą, tylą ir civilizacijos pabaigą bent kelioms valandoms. Ir staiga priešais tave prasideda spektaklis.
Konflikto epicentre – reklaminiai „vienas plius vienas“ vištienos kulšelės. Lentyna tuščia. Tai faktas. Bet pirkėjas į faktus nežiūri. Jis žiūri į pardavėją taip, lyg šis asmeniškai būtų paslėpęs paskutinę dėžę „bunkeriuose” po parduotuve.
„Pažiūrėkite sandėlyje“, – sako jis tokiu tonu, tarsi būtų ką tik demaskavęs tarptautinį sąmokslą.
Ir štai čia prasideda įdomiausia dalis. Iš kur atsirado įsitikinimas, kad paprastas darbuotojas slapta saugo akcines prekes nuo pirkėjų? Kad kažkur už nugaros yra mitinis kambarys, kuriame kaupiasi reklaminės prekės, bet jos išduodamos tik išrinktiesiems?
Realybė, deja, daug proziškesnė. Jei sandėlyje būtų likusi reklaminė dėžė, o salėje – tuščia lentyna, tai būtų ne paslaptis, o klaida. O klaidos prekyboje kainuoja pinigus. Ir niekas savo premijų nerizikuoja dėl kažkokios vištienos.
Pardavėjas nueina. Grįžta. Stebuklas neįvyko. Prekės nėra.
Ir tada skamba frazė, kurią, regis, reikėtų įrašyti į mažmeninės prekybos folkloro aukso fondą: „Kviečiam direktorių.“
Štai čia prasideda tikroji magija. Tarsi direktorius būtų aukščiausiasis sandėlio žynys, kuris žino kiekvienos pakuotės koordinates iki milimetro. Tarsi jis turėtų slaptą mygtuką, kurį paspaudus iš sienos išvažiuoja akcinių prekių stalčius.
Skyriaus vadovas ateina. Išklauso. Išnyksta į tą patį sandėlį. Tyla tampa tiršta. Pirkėjas ką tik išvadino darbuotoją nekompetentingu, o dabar stovi šalia jo, lyg nieko nebūtų nutikę. Oras tampa toks aštrus, kad jį galima pjaustyti nuolaidų kortele.
Grįžta skyriaus vadovas. Ir diplomatiškai pakartoja tą patį: paskutinė pakuotė iškeliavo prieš kelias valandas.
Tada skamba finalinė replika: „Aš čia daugiau neateisiu!“
Šiame teatre žaviausia yra ne pats konfliktas, o iliuzija, kuri slypi už jo. Įsitikinimas, kad pakankamai garsiai reikalaujant realybė pasikeis. Kad jei sistema neatitinka tavo lūkesčių, reikia ją spausti, kol ji „nusileis“.
Kartais, žinoma, būna logistikos klaidų. Kartais dėžė iš tiesų užstringa sandėlyje. Bet dažniausiai atsakymas yra paprastesnis nei sąmokslas: kiti žmonės tiesiog atėjo anksčiau.
Prekybos centras nėra slaptų lobynų saugykla. Tai algoritmų ir apyvartos mašina. Kai sistema rodo nulį, ji automatiškai užsako naują partiją. Po dienos ar dviejų lentyna vėl bus pilna. Jokios dramos. Jokios paslapties.
Bet ginčas prie kasos – tai greitas būdas pajusti, kad kontroliuoji situaciją. Net jei realybė dėl to nė kiek nepajuda.
Ir štai čia slypi tikroji komedija: mes kartais kovojame ne dėl vištų kulšelių. Mes kovojame dėl jausmo, kad pasaulis turi paklusti mūsų planui. O prekybos centras – bloga vieta metafizinėms dvikovoms.
