Karas Irane – tai ne tik tolimas geopolitinis konfliktas. Tai tiesioginis priminimas, kad energetinė priklausomybė nuo iškastinio kuro Lietuvai vis dar kelia realią grėsmę. Vos paaštrėjus situacijai Artimuosiuose Rytuose ir apribojus laivų judėjimą per Hormūzo sąsiaurį, naftos kainos šovė aukštyn. O kai kyla „Brent“ barelio kaina, anksčiau ar vėliau tai pajunta ir Lietuvos vairuotojai degalinėse.
Per Hormūzo sąsiaurį gabenama apie penktadalis pasaulio žalios naftos ir reikšminga dalis suskystintų gamtinių dujų. Tai viena svarbiausių pasaulio energetinių arterijų. Kai ši arterija užstringa, šokas jaučiamas visame pasaulyje. „Brent“ kaina pakilo virš 80 JAV dolerių už barelį – aukščiausio lygio per daugelį mėnesių. Lietuvai tai reiškia paprastą dalyką: degalai brangs, o kartu didės ir transporto bei prekių kainų spaudimas.
Pamokos iš karo Ukrainoje – ar jos pamirštos?
2022 metais Lietuva jau patyrė, ką reiškia energetinis sukrėtimas. Šildymo sąskaitos augo, verslai skaičiavo papildomas išlaidas, gyventojai jautė realų finansinį spaudimą. Tuomet garsiai kalbėta apie energetinę nepriklausomybę ir būtinybę kuo greičiau mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.
Tačiau šiandien vėl matome tą pačią problemą: globalūs konfliktai tiesiogiai veikia mūsų pinigines. Net jei dujų tiekimas diversifikuotas per Klaipėdos SGD terminalą, pati priklausomybės logika išlieka. Kol energiją importuojame ir remiamės pasaulinėmis naftos kainomis, tol išliekame pažeidžiami.
Priklausomybė nuo iškastinio kuro – tylus, bet brangus pavojus
Kol Lietuva remsis nafta ir dujomis, tol mūsų ekonomika bus jautri geopolitiniams sukrėtimams. Kainų šuoliai nėra tik laikinas nepatogumas. Jie veikia viską – nuo degalų kolonėlės iki šildymo kainų ir maisto produktų lentynose.
Energetinė nepriklausomybė nėra tuščias politinis lozungas. Tai apsauga nuo situacijos, kai sprendimai Teherane ar kituose nestabiliuose regionuose tiesiogiai lemia mūsų sąskaitų dydį. Kuo daugiau energijos pasigaminame patys, tuo mažiau esame priklausomi nuo globalios rinkos svyravimų.
Atsinaujinanti energetika – ne mada, o būtinybė
Lietuva per pastaruosius metus padarė pažangą – sparčiai plečiami saulės ir vėjo parkai, stiprinamos elektros jungtys su Vakarų Europa, didėja gyventojų investicijos į nuosavas elektrines. Tačiau iškastinis kuras vis dar užima reikšmingą vietą energetikos sistemoje, o transporto sektorius iš esmės priklauso nuo naftos.
Kiekviena krizė Artimuosiuose Rytuose ar kitame pasaulio regione tampa priminimu, kad energetika ir geopolitika yra neatskiriamos. Jei Lietuva nori stabilumo, ji turi dar ambicingiau investuoti į vietinę, atsinaujinančią energijos gamybą, tinklų modernizavimą ir energijos kaupimo sprendimus.
Kiek dar kartų mokėsime už svetimus konfliktus?
Karas Irane atskleidė paprastą tiesą: kol degalai ir dujos išlieka mūsų ekonomikos pagrindu, tol kiekvienas globalus konfliktas bus ir mūsų problema. Klausimas ne ar kainos kils, o kaip dažnai ir kiek stipriai mes dar būsime priversti mokėti už nestabilumą pasaulyje.
Energetinė nepriklausomybė – tai ne idealistinė vizija. Tai finansinio saugumo garantija. Ir kuo ilgiau delsime, tuo dažniau sąskaitose matysime skaičius, kuriuos diktuoja ne Vilnius, o geopolitinė įtampa už tūkstančių kilometrų.
