Maždaug prieš 550 milijonų metų Žemėje įvyko vienas paslaptingiausių biologinių sukrėtimų planetos istorijoje. Šis įvykis, vadinamas Kotlino krize, ilgą laiką buvo laikomas lėtu ir palaipsniu gyvybės nykimo procesu. Tačiau nauji tyrimai rodo visai kitokį scenarijų – katastrofa galėjo įvykti beveik akimirksniu ir sunaikinti didžiąją dalį tuometinių gyvybės formų.
Kanados rytinėje dalyje, Vidinių pievų regione, aptiktos nepaprastai gerai išsilaikiusios fosilijos privertė mokslininkus iš naujo pažvelgti į šį senovinį įvykį. Radiniai rodo, kad prieš katastrofą daugybė skirtingų organizmų gyveno vienu metu ir klestėjo tose pačiose ekosistemose. Tai paneigia anksčiau vyravusią teoriją, kad viena gyvybės forma palaipsniui pakeitė kitą per ilgesnį evoliucijos laikotarpį.
Staigus gyvybės žlugimas
Nauja analizė leidžia manyti, kad vietoj lėto evoliucinio perėjimo įvyko staigus ekologinis kolapsas. Per labai trumpą laiką – geologiniu mastu beveik akimirksniu – buvo sunaikinta apie 80 procentų visų tuo metu egzistavusių didelių organizmų.
Iki tol gyvybės kupini vandenynai per katastrofą virto beveik tuščia aplinka. Ekosistemos, kurios milijonus metų vystėsi ir prisitaikė prie stabilios aplinkos, staiga subyrėjo. Daugelis organizmų tiesiog nebesugebėjo išgyventi drastiškai pasikeitusių sąlygų.
Deguonies trūkumas vandenynuose
Mokslininkai mano, kad pagrindinė šio masinio išnykimo priežastis buvo staigus deguonies kiekio sumažėjimas vandenynuose. Cheminė uolienų analizė rodo, kad tuometiniai vandenys patyrė vadinamąjį anoksijos procesą – būseną, kai deguonies koncentracija tampa per maža sudėtingesniems organizmams išgyventi.
Kai deguonies kiekis staiga sumažėjo, gyvūnai buvo priversti trauktis į vis mažesnes gyvenamas zonas, kuriose dar liko bent minimalios sąlygos išgyventi. Tačiau daugeliui rūšių to nepakako.
Padėtį dar labiau apsunkino ekologiniai pokyčiai jūros dugne. Kai kurie ankstyvieji organizmai pradėjo aktyviai kasti nuosėdas ir keisti aplinką, kurioje gyveno kitos rūšys. Tai sunaikino stabilias buveines, prie kurių daugelis senųjų organizmų buvo prisitaikę milijonus metų.
Tyrimo bendraautorius paleontologas dr. Duncanas McIlroy’us pažymi, kad ankstyvųjų organizmų išnykimo foninis lygis iki krizės buvo beveik nulinis. Tai reiškia, kad ekosistema buvo gana stabili ir neturėjo jokių akivaizdžių įspėjamųjų ženklų prieš staigų žlugimą.
Vulkaniniai pelenai išsaugojo praeities momentą
Vienas iš įdomiausių šio tyrimo aspektų yra tai, kaip gerai išsilaikė fosilijos. Mokslininkai mano, kad lemiamą vaidmenį suvaidino vulkaninė veikla. Išsiveržimų metu į vandenį patekę pelenai greitai nusėdo ant jūros dugno ir tarsi užantspaudavo senovinę ekosistemą.
Šis natūralus „laiko kapsulės“ efektas leido išsaugoti net minkštųjų organizmų audinių kontūrus – tai labai retas reiškinys paleontologijoje. Dėl šios priežasties mokslininkai galėjo itin tiksliai rekonstruoti, kas vyko tuo laikotarpiu.
Tyrimo rezultatai, paskelbti mokslo žurnale „Geology“, suteikė precedento neturinčiai detalią laiko seką, leidžiančią suprasti, kaip greitai gali žlugti net labai sudėtingos ekosistemos.
Pamoka apie planetos trapumą
Šis atradimas primena, kad gyvybė Žemėje ne visada vystėsi lėtai ir stabiliai. Kartais net milijonus metų egzistavusios ekosistemos gali sugriūti per labai trumpą laiką.
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie įvykiai padeda geriau suprasti planetos istoriją ir parodo, kaip stipriai gyvybė priklauso nuo aplinkos sąlygų. Net nedideli pokyčiai – pavyzdžiui, deguonies kiekio sumažėjimas – gali sukelti grandininę reakciją, kuri pakeičia visą biologinę sistemą.
Kotlino krizė šiandien laikoma vienu iš svarbiausių ankstyvosios gyvybės istorijos lūžių. Ji parodė, kad planetos ekosistemos gali būti daug trapesnės, nei ilgą laiką manė mokslininkai.
Šaltinis: https://pubs.geoscienceworld.org/gsa/geology/article-abstract/doi/10.1130/G54217.1/725338/Ediacaran-endlings-from-the-Avalon-Assemblage-and?redirectedFrom=fulltext
