Kasmet, vos tik sniegas pradeda tirpti ir saulė pašildo medžių kamienus, tūkstančiai lietuvių traukia į miškus su plastikiniais buteliais ir grąžtais. Beržų ir klevų sula – tai mūsų nacionalinis pavasario eliksyras, pilnas mineralų, organinių rūgščių ir vitaminų. Tačiau už šios romantiškos tradicijos dažnai slypi brutalus medžių žalojimas ir elementarus įstatymų nežinojimas. Jei manote, kad galite tiesiog nueiti į artimiausią mišką, išgręžti ąžuolą ir prisileisti kibirą sulos – klystate. Aplinkos ministerija turi griežtas taisykles, o už jų nepaisymą gresia baudos.
Kada ir iš ko tekinti sulą?
Sulos judėjimas prasideda, kai vidutinė paros temperatūra pakyla ir laikosi bent 0–6 laipsnių šilumos ribose. Staigus atšalimas ar naktinės šalnos šį procesą gali pristabdyti.
- Pirmieji prabunda klevai: Klevų sula ima bėgti anksčiau nei beržų. Ji yra gerokai saldesnė (turi daugiau cukrų), tačiau jos kiekiai paprastai būna mažesni, o tekėjimo laikas – trumpesnis.
- Beržų eilė: Kiek vėliau, orams dar labiau atšilus ir pašalui išėjus iš žemės, pabunda ir beržai. Jie tampa pagrindiniais sulos „tiekėjais“, galinčiais duoti po kelis litrus per dieną.
- Ko negalima gręžti? Pamirškite ąžuolus, uosius ar spygliuočius. Šių medžių sula teka gilesniais indais arba jos kiekiai yra labai maži, todėl žmogui ji sunkiai pasiekiama, o gręžiodami tokius medžius tik juos beprasmiškai sužalosite.
- Švaros taisyklė: Griežtai nerekomenduojama leisti sulos iš medžių, augančių šalia judrių kelių, pramoninių zonų, dirbamų laukų ar miestų teritorijose. Medis siurbia drėgmę iš žemės, todėl tokia sula gali būti pilna sunkiųjų metalų, teršalų ar pesticidų.
Ką galima daryti: valstybinės taisyklės
Jei sulą leidžiate valstybiniame miške, privalote griežtai laikytis Laukinės augalijos išteklių naudojimo taisyklių. Štai legalus algoritmas:
- Tinkamo medžio parinkimas: Sulą galima tekinti tik iš tų medžių, kurie numatyti kirsti ne vėliau kaip po 5 metų. Be to, medžio kamieno skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 20 centimetrų. Yra tik viena išimtis: jeigu medis bus nukirstas ne vėliau kaip po metų, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių kamienų.
- Gręžimo aukštis ir žievė: Skylė turi būti gręžiama ne aukščiau kaip 1 metras nuo žemės paviršiaus. Prieš gręžiant, toje vietoje leidžiama atsargiai nudrožti storąjį žiauberį, tačiau jokiu būdu negalima pažeisti gyvojo medžio luobo.
- Tikslūs skylės parametrai: Skylės skersmuo jokiu būdu negali viršyti 2 centimetrų, o gylis medienoje – 3 centimetrų. Nereikia gręžti medžio kiaurai šerdies – sula teka pačiuose išoriniuose medienos sluoksniuose, iškart po žieve.
- Atstumai tarp gręžinių: Jei medyje darote kelias skyles (nors medžiui sveikiau, kai apsiribojama viena), atstumas tarp jų privalo būti ne mažesnis kaip 20 centimetrų.
- Higiena: Indą, į kurį bėga sula, būtinai uždenkite tankesniu tinkleliu ar marle. Taip apsaugosite gėrimą nuo pavasarinių vabzdžių (ypač skruzdėlių ir prabudusių musių) bei pribyrėjusių šiukšlių.
Ko griežtai negalima daryti (ir už ką gresia baudos)
- Savavališkas gręžimas privačiame miške: Jei miškas ne jūsų, privalote gauti jo savininko sutikimą. Nors privačiuose miškuose asmeniniam naudojimui valstybiniai skylių dydžio apribojimai formaliai netaikomi (savininkas su savo medžiais gali elgtis laisviau), be savininko žinios gręžiodami medžius pažeidžiate svetimą nuosavybę.
- Medžio palikimas likimo valiai (atviros žaizdos): Tai didžiausias nusikaltimas prieš gamtą. Baigus leisti sulą, skylę privaloma sandariai užkimšti mediniu kaiščiu (geriausia iš tos pačios medienos). Idealu šią vietą papildomai užtepti sodo tepalu ar natūralia derva. Jei paliksite atvirą žaizdą, iš jos toliau tekės sula, medis silps, į gręžimo vietą įsimes grybelis, puvinys ir medis ilgainiui nudžius.
- Baudos: Aplinkos apsaugos pareigūnai pavasarį aktyviai tikrina miškus. Gyventojams, leidžiantiems sulą ne pagal minėtas taisykles ir žalojantiems gamtą, numatoma administracinė atsakomybė ir bauda nuo 10 iki 30 eurų.
Mokslinė tiesa: ką jūs iš tiesų geriate?
Beržo ar klevo sula nėra tiesiog požeminis vanduo. Tai – po žiemos atsibundančio medžio skystis, kuriuo šaknyse per žiemą sukauptos maisto medžiagos keliamos aukštyn į sprogstančius pumpurus.
Lietuvos klimato sąlygomis beržų suloje vidutiniškai susikaupia apie 1–2 % cukrų (daugiausia gliukozės ir fruktozės). Klevų suloje cukraus gali būti ir 2–4 %. Dėl joje ištirpusių mineralinių medžiagų bei organinių rūgščių, sula užšąla šiek tiek žemesnėje nei nulinė temperatūroje. Geriant sulą organizmas papildomas naudingais mikroelementais (kaliu, kalciu, geležimi) ir taninais, todėl nuo seno ji garsėja organizmą valančiomis ir medžiagų apykaitą gerinančiomis savybėmis.
Didelis, brandus medis per dieną gali per se sav perpumpuoti dešimtis litrų sulos. Todėl jūsų paimtas vienas ar du kibiriukai, jei laikotės taisyklių ir po to pasirūpinate medžio žaizda, jo gyvybinėms galioms stipriai nepakenks.
Sulos išsaugojimas: kaip išlaikyti pavasarį stiklainyje iki vasaros
Šviežia sula šaldytuve išsilaiko geriausiu atveju 2–3 dienas. Vėliau ji natūraliai surūgsta, tampa drumzlina ir įgauna specifinį kvapą. Jei prisileidote jos daugiau, štai trys patikrinti būdai, kaip atsargas išsaugoti ilgiau:
- Tradicinis rauginimas su ruginės duonos pluta: Tai laiko patikrintas lietuviškas metodas. Į švarią stiklinę tarą ar medinę statinaitę supilkite sulą. Įmeskite kelias orkaitėje paskrudintos ruginės duonos pluteles (jos suteiks gražią tamsesnę spalvą ir paspartins rūgimą), kelias juodųjų serbentų, vyšnių ar ąžuolo šakeles bei saują nuplautų razinų. Indą sandariai neuždarykite – tiesiog apriškite marle ir palikite vėsioje, tamsioje vietoje (geriausia rūsyje). Po kelių savaičių sula natūraliai įrūgs, taps gaivi, lengvai gazuota ir puikiai malšins troškulį per vasaros karščius.
- Greitasis užšaldymas: Jei turite talpų šaldiklį, tai neabejotinai pats geriausias būdas išsaugoti visą skysčio vertę. Sulą tiesiog supilkite į švarius plastikinius butelius ar specialius šaldymo maišelius. Svarbu palikti apie dešimtadalį tūrio laisvo, nes šaldamas skystis plečiasi ir gali susprogdinti tarą. Atitirpinta sula išlaiko absoliučiai visas organines rūgštis, vitaminus ir nepakitusį, šviežią skonį.
- Pasterizavimas su citrina: Jei šaldiklyje vietos nėra, o rauginto skonio nemėgstate, sulą galima pasterizuoti. Skystį supilkite į puodą, įdėkite šiek tiek cukraus (paprastai užtenka poros šaukštų vienam litrui) ir įberkite žiupsnelį citrinos rūgšties arba įmeskite kelias riekeles šviežios citrinos. Tai subalansuos skonį ir veiks kaip natūralus konservantas. Kaitinkite sulą iki 80–90 laipsnių, bet jokiu būdu neleiskite jai kunkuliuoti, nes verdant žūsta naudingosios medžiagos. Karštą sulą supilkite į iškaitintus stiklainius ar butelius ir sandariai užsukite dangteliais.
