Juoda metalinė figūra su tonuotu stiklu vietoje veido ir tikru M‑16 rankoje nebėra kino fantastika. Tai „Phantom MK‑1“ — humanoidinis kovinis robotas, kurį kuria kompanija Foundation.
Tokios mašinos, pasak jų kūrėjų, gali atlikti pavojingas užduotis frontuose, sumažinti karių tiesioginį kontaktą su grėsmėmis ir išvengti fizinių žmonių aukų. Tačiau realybė, kaip ir karo laukas, komplikuota: technologija susiduria tiek su mechaniniais, tiek su taktinių sprendimų iššūkiais.
Bandymai Ukrainoje
Vasario mėnesį kelios tokios mašinos buvo pristatytos į Ukrainą bandomiesiems veiksmams karo sąlygomis. Kompanijos bendraįkūrėjas Maikas LeBlanc, buvęs JAV jūrų pėstininkas, viešai tvirtina, kad humanoidai neserga, nepatiria potrauminio streso sindromo, nepavargsta ir „neužsinori“, todėl gali atlikti pasikartojančias ir pavojingas užduotis.
Ši logika atrodo paprasta: jeigu turime sandėlius pilnus šautuvų, reikalingi mechaniniai ‘rankų’ nešiotojai, kurie galėtų laikyti ginklą ir spustelėti gaiduką pagal žmogaus arba algoritminius nurodymus.
Praktiniai sunkumai ir gedimų rizika
Humanoidas turi dešimtis variklių, aktorių ir daugybę sensorių, kurių darbui įtaką daro aplinkos sąlygos. Purvas, liūtis, dulkės ar elektros trukdžiai gali paveikti jutiklius ar sukelti mechaninius sutrikimus.
Mes jau matome, kaip klaidos neuroniniuose tinkluose sukelia absurdiškus rezultatus kasdienėse vartotojų technologijose; karo sąlygomis panašus „glitčas“ su šautuvu du metrų aukščio metalo koloso rankose gali turėti rimtų pasekmių.
Rizikos, kurių negalima ignoruoti
- Netikslūs tikslai: dirbtinis intelektas gali neteisingai identifikuoti bėgantį civilį kaip grėsmę.
- Techninė pažeidžiamybė: smėlis, drėgmė ar elektromagnetiniai trikdžiai gali išjungti ar klaidingai nurodyti veiksmus.
- Saugumo spragos ir kibernetinės atakos: priešo hakeriai gali perimti ar paveikti robotų elgesį.
- Etikos ir atsakomybės trūkumas: mašinai nebūdingos moralinės intencijos, todėl atsakomybė už mirtinus sprendimus lieka žmonėms, kurie jas programuodami ar įjungdami.
- Geopolitinis efektas: pigūs, pakartotinai naudojami robotai gali sumažinti karo ekonominę kainą ir paskatinti agresyvesnę politiką.
Politika ir technologijų pramonė
JAV ir kitos valstybės atnaujino diskusijas apie dirbtinio intelekto karinio panaudojimo ribas, tuo tarpu didieji technologijų žaidėjai — ypač JAV ir Kinija — intensyvina investicijas siekdami sumažinti vieneto kainą ir pagerinti patikimumą.
Yra paradoksas: technologijos gali sumažinti vienų žmonių aukas atakuojančios pusės naudai, bet tuo pačiu palengvinti sprendimą pradėti arba tęsti konfliktą, jeigu nebus aiškių teisinių ir etinių apribojimų.
Verdiktas be melodramos
„Phantom MK‑1“ ir panašūs projektai keičia karo sprendimų priėmimo vietą ir tempą. Kol kas jie kelia tiek galimybes, tiek atsakomybę: technologijos gali sumažinti tam tikras kančias, tačiau atidarytas duris naujiems pavojams ir konfliktams, jeigu pasaulio bendruomenė nepriims tvirtų teisinių, techninių ir etinių standartų.