3,67 milijono metų senumo Australopithecus fosilijos, žinomos kaip „Mažoji Koja“ (angl. Little Foot), išlaisvino paslaptis apie seniausių mūsų protėvių išvaizdą ir evoliuciją. Tradiciniai metodai negalėjo tiksliai atkurti jo veido, nes smegenų kaukolės kaulai buvo išsikreipę dėl milijonų metų slėgio uolienose. Tačiau Britanijos „Diamond Light Source” sinchrotroninis skanavimas ir skaitmeninės technologijos leido mokslininkams grąžinti „Mažosios Koja“ tikrąją išvaizdą, keičiant ankstesnes hipotezes apie Afrikos homininų plitimą.
Kaip vyko veido rekonstrukcija?
Mokslininkai iš Pietų Afrikos universiteto (University of the Witwatersrand) ir Didžiosios Britanijos Diamond Light Source sinchrotrono įrenginio naudojo itin detalią rentgeno tomografiją, kuri fiksavo kaukolės struktūrą be jokio fizinio pažeidimo. Vėliau taikydami sudėtingus algoritmus bei trimatę geometrijos morfometriją, tyrėjai virtualiai ištaisė kaulų iškraipymus. Tyrimas, paskelbtas žurnale „Nature Ecology & Evolution”, įvertino devynis pagrindinius veido parametrus ir palygino juos tiek su kitais Australopithecus rastausiomis Pietų ir Rytų Afrikoje fosilijomis, tiek su šiuolaikinėmis beždžionėmis.
Netikėti rezultatai keičia požiūrį į evoliuciją
Įdomus dalykas – nors fosilijos rasto Pietų Afrikoje, veidas daugiau priminė rytų Afrikoje rastų australopitekų protėvių bruožus nei savo regiono, kur vėlesni homininai pasižymėjo skirtinga morfologija. Tai leidžia manyti, kad senovės žmonių populiacijos nebuvo visiškai izoliuotos. Vietoje to, galėjo egzistuoti migracijos, genų mainai ir bendros evoliucinės sąsajos visoje Afrikoje. Viena iš svarbiausių srčių – akių lizdų sritis, nes būtent jos forma dažnai atspindi prisitaikymus prie aplinkos sąlygų ir socialinės elgsenos.
Ką šis atradimas reiškia evoliucijai ir žmonijai?
Šis rekonstrukcijos proveržis įrodo, kad Afrikos homininų raida buvo sudėtingesnė ir labiau integruota nei manyta anksčiau. Tai ne tik pakoreguoja mūsų senovinių protėvių žemėlapį, bet ir suteikia pagrindą tolesniems tyrimams apie smegenų evoliuciją, nes kitų kaukolės dalių, ypač smegenų dalies, rekonstrukcija vis dar yra nebaigta. Šis pavyzdys taip pat demonstruoja, kaip moderniausios technologijos gali išlaisvinti milijonus metų saugotus duomenis, leisdamos geriau suprasti mūsų evoliucinius šaknimis ir tarpusavio ryšius.
Australopithecus „Mažoji Koja“ rekonstrukcija tik patvirtina, kad net atokiausių Afrikos regionų evoliucinė istorija buvo glaudžiai susijusi, o mūsų protėviai nuolat judėjo ir prisitaikė prie įvairių aplinkos veiksnių – tai atveria naujus kelius suprasti žmogaus ištakas plačiame žemės plote.
Svarbiausi tyrimo faktai:
- Fosilija priskiriama Australopithecus genčiai, amžius – apie 3,67 mln. metų.
- Rasta Pietų Afrikoje, Sterkfontein urvuose – UNESCO Pasaulio paveldo kompleksas.
- Sinchrotroninis skenavimas ir 3D morfometrija leido teisingai rekonstruoti deformuotą kaukolę.
- Veido bruožai artimesni rytų Afrikos Australopithecus fosilijoms nei Pietų Afrikos vėlesniems homininams.
- Rezultatai kelia hipotezę apie ankstyvųjų populiacijų genetinį ir migracinį ryšį visoje Afrikoje.
- Akių lizdų morfologija rodo adaptacijas prie aplinkos ir galimą santykių su rega svarbą.
Šis tyrimas, atliktas Harvardo universiteto, Pietų Afrikos universiteto ir Didžiosios Britanijos mokslininkų, buvo publikuotas „Nature Ecology & Evolution“ – viename svarbiausių mokslo žurnalų žmogaus evoliucijos srityje.