Saharos dykuma, įprastai siejama su deginančia saule ir karščiu, vėl nustebino pasaulį: Ajn Sefroje (Alžyras) raudonos smėlio kopos buvo padengtos sniegu. Vietiniai fotografai ir žiniasklaida užfiksavo kontrastą tarp baltų paklotų ir oranžinių dykumos smėlynų, o termometrai fiksavo naktinį kritimą iki maždaug −2 °C. Sniego sluoksnis kai kur pasiekė didelį storį, todėl reiškinį vadina ne tik gražiu, bet ir meteorologiškai reikšmingu.
Meteorologinė anomalija: kaip susidaro dykumos sniegas
Sniego atsiradimas tokioje sausroje zonoje reikalauja keleto palankių sąlygų. Ajn Sefra stovi prie Atlanto kalnų grandies, apie 1000 metrų virš jūros lygio, todėl reljefas svariai veikia vietinę orografiją. Kai į pietus stumiama poliarinė arba šalto oro masė susiduria su drėgnomis masėmis iš Viduržemio jūros ar Atlanto, šis drėgnas oras priverstas kilti virš kalnų. Kylant jis sparčiai vėsta, drėgmė kondensuojasi ir formuojasi krituliai, kurie esant pakankamai žemai temperatūrai nukrenta sniego pavidalu. Be to, dykumoje esantis smėlis naktį greitai atiduoda sukauptą šilumą, todėl temperatūros svyravimai tarp dienos ir nakties gali būti dideli ir palankūs ledui formuotis.
Klimato kaitos įtaka ir pasikartojimas
Nors sniegas Sacharoje iki XX a. pabaigos buvo laikomas itin retu reiškiniu (plačiai minimas atvejis 1979 m.), pastaraisiais metais tokios anomalijos kartojasi dažniau: fiksuoti krituliai Ajn Sefroje 2016, 2018, 2021 ir kituose artimesniuose laikotarpiuose. Klimatologai tai sieja su globalinio atšilimo poveikiu, kuris destabilizuoja aukštuminius srovės vėjus (jet stream). Kai šios srovės tampa vingiuotos, šalti orai iš aukštumų gali keliauti toliau į pietus nei įprasta, o tai sukuria palankią terpę neįprastiems šalto oro pliūpsniams subtropikuose. Tokie reiškiniai neprivalo reikšti, kad regionas ilgainiui atvėsta; priešingai, jie dažnai yra nereguliaraus klimato pasekmė.
Poveikis ekosistemai ir vietiniam gyvenimui
Trumpalaikis sniegas kelia iššūkių vietiniams gyventojams, tačiau gali turėti ir teigiamų pasekmių ekosistemai. Skirtingai nuo intensyvių liūčių, sniego tirpsmas vyksta lėčiau, leidžiant ištirpusiam vandeniui giliau prasiskverbti į smėlingą gruntą ir papildyti požeminius vandens rezervuarus. Tai ypač svarbu sausrose teritorijose, kur augalai ir vietiniai augalų sėklų bankai laukia retų drėgmės epizodų. Nors sniego danga dažniausiai ištirpsta per kelias valandas ar dienas po saulės sugrįžimo, jos vandens indėlis gali pagerinti vietinę vandens būklę ir paskatinti augalijos atsigavimą trumpuoju laikotarpiu.