Būsiu atvira – man atrodo, kad potraukis keptam maistui labai dažnai nurašomas per lengvai. Žmogus pasako, kad vis nori bulvyčių, kepsnelių, traškių užkandžių ar ko nors „riebaus ir sotaus“, o aplinkiniai iškart numoja ranka: tiesiog neturi valios. Bet iš tikrųjų viskas dažnai būna daug sudėtingiau. Nuolatinis noras valgyti keptą maistą nebūtinai reiškia tingumą ar silpnumą. Labai dažnai tai yra signalas, kad organizmui kažko trūksta – arba fiziškai, arba emociškai.
Žinoma, nereikia kiekvieno noro paversti diagnoze. Kartais tiesiog norisi skanaus maisto, ir tiek. Tačiau jei potraukis keptam maistui kartojasi nuolat, jei jis tampa beveik kasdienis ir atrodo stipresnis nei įprastas noras kažko skanaus, į tai jau verta pažiūrėti rimčiau. Nes kūnas labai dažnai kalba ne žodžiais, o tokiais mažais, bet gana atkakliais norais.
Kartais organizmas prašo ne kepto maisto, o riebalų
Viena iš dažniausių priežasčių, kodėl žmogų taip traukia keptas maistas, yra labai paprasta – jam gali trūkti normalių, kokybiškų riebalų kasdienėje mityboje. Jei žmogus valgo per mažai riešutų, sėklų, avokadų, riebesnės žuvies ar kitų gerųjų riebalų šaltinių, organizmas gali pradėti ieškoti greičiausio būdo tą trūkumą kompensuoti. O keptas maistas būtent toks ir atrodo – riebus, sotus, greitai numalšinantis alkį.
Problema tik ta, kad kūnas ne visada „pasirenka“ geriausią kelią. Jis siunčia signalą, kad jam reikia daugiau energijos ir riebalų, o žmogus tą išverčia į keptą maistą. Todėl kartais potraukis sumažėja ne tada, kai žmogus save labiau riboja, o tada, kai pradeda normaliau maitintis ir nebevaro organizmo į nuolatinį trūkumą.
Labai dažnai tai susiję ne su alkiu, o su nuovargiu
Man atrodo, čia viena svarbiausių vietų. Daugelis žmonių iš tikrųjų nori ne kepto maisto, o greito palengvėjimo. Kai žmogus pavargęs, pervargęs, suirzęs ar emociškai išsekęs, keptas maistas labai dažnai atrodo kaip lengviausias „atlygis“. Jis šiltas, sotus, intensyvaus skonio, suteikia greitą malonumo jausmą. Ir būtent todėl taip stipriai traukia tomis dienomis, kai galva pilna, nuotaika bloga, o energijos beveik nėra.
Tokiu atveju potraukis labiau susijęs su emocijomis nei su realiu fiziologiniu alkiu. Kūnas ir smegenys tiesiog ieško greito komforto. Todėl žmogus gali būti visai neseniai pavalgęs, bet vis tiek jausti didelį norą užsisakyti kažką kepto, sūraus, riebaus. Ir čia labai lengva suklysti galvojant, kad problema tik maiste. Kartais problema yra tame, kad žmogus yra pervargęs, o keptas maistas jam tampa lengviausiu būdu trumpam pasijusti geriau.
Keptas maistas dažnai traukia tada, kai organizmui reikia greitos energijos
Yra dar viena gana paprasta priežastis – energijos stoka. Jei žmogus praleidžia valgymus, valgo labai nereguliariai, pusryčius pakeičia kava, o dienos metu beveik nieko normalaus nevalgo, vakare organizmas jau nebeieško „subalansuoto pasirinkimo“. Jis nori kažko greito, kaloringo ir stipraus. Būtent tada keptas maistas atrodo beveik nenugalimas.
Tokiose situacijose potraukis dažnai būna ne atsitiktinis, o gana logiškas. Kūnas nori kuo greičiau gauti daug energijos. Ir keptas maistas tą pažadą duoda labai įtaigiai. Todėl jei tokie norai pas jus stipriausi vakare arba po ilgesnių tarpų be normalaus maisto, labai tikėtina, kad problema yra ne „silpna valia“, o tiesiog blogai sudėliotas valgymo ritmas.
Kartais tai jau tampa įpročiu, o ne tikru poreikiu
Yra ir dar viena svarbi pusė, apie kurią kalbama rečiau. Jei žmogus dažnai valgo keptą maistą, jo kūnas ir skonis tiesiog pripranta prie tokio tipo pojūčio. Tada potraukis atsiranda beveik automatiškai. Ne todėl, kad kažko labai trūktų, o todėl, kad smegenys jau išmoko: keptas maistas reiškia greitą sotumą, stiprų skonį ir trumpą malonumą.
Tokiu atveju noras gali būti labiau psichologinis nei fiziologinis. Žmogui tiesiog atrodo, kad būtent tokio maisto jam ir reikia, nors iš tikrųjų organizmui gal visai pakaktų normalaus, sotaus, šilto valgio. Bet įprotis jau būna susiformavęs, todėl ranka pirmiausia tiesiasi ne į paprastą maistą, o į tai, kas pažįstama ir greitai „apdovanoja“.
Ką daryti, jei kepto maisto norisi nuolat
Man atrodo, blogiausia, ką galima padaryti, tai pradėti save kaltinti. Nuo to potraukis dažniausiai tik dar labiau sustiprėja. Daug naudingiau pabandyti suprasti, kas už jo slypi. Ar jūs iš tiesų esate alkani? Ar tiesiog pavargę? Ar jūsų dienos maistas buvo normalus? Ar gavote pakankamai riebalų, baltymų, normalaus sotaus maisto? Ar gal tiesiog savaitė buvo tokia, kad kūnas jau nebe prašo, o beveik reikalauja komforto?
Labai dažnai padeda paprasti dalykai: reguliariau valgyti, įtraukti daugiau normalių riebalų, nepalikti savęs pusdienį be maisto ir bent kartais sustoti paklausti savęs, ko iš tikrųjų norisi – kepto maisto ar poilsio. Skamba paprastai, bet skirtumas tikrai jaučiasi.
Ir dar vienas dalykas, kuris man atrodo svarbus – nereikia visko statyti ant visiško draudimo. Nes kai žmogus sau kategoriškai uždraudžia keptą maistą, jis dažnai tik dar labiau apie jį galvoja. Daug protingiau yra ne kovoti su savimi, o išmokti atpažinti, kada tai tikras noras, o kada tiesiog organizmo bandymas pasakyti, kad jam kažko trūksta.
Kartais kūnas prašo ne to, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio
Nuolatinis potraukis keptam maistui labai dažnai slepia ne vieną aiškią priežastį, o kelių dalykų mišinį – nuovargį, nereguliarų valgymą, riebalų trūkumą, stresą ar tiesiog susiformavusį įprotį. Ir kai į tai pradedi žiūrėti ne kaip į „silpnumą“, o kaip į signalą, viskas pasidaro daug aiškiau.
Todėl kitą kartą, kai labai stipriai norėsis kažko kepto, gal verta ne iškart pykti ant savęs, o trumpam sustoti. Nes kartais kūnas prašo visai ne bulvyčių ar kepsnelių. Kartais jis tiesiog bando pasakyti, kad yra pavargęs, išsekęs ar jau seniai negavo to, ko jam iš tikrųjų reikia.
