Spengimas ausyse daugeliui atrodo kaip smulkmena, kuri kartais ateina ir praeina. Vieną dieną girdisi lengvas cypimas, kitą – tarsi kažkoks ūžesys, o po kurio laiko viskas lyg ir nurimsta. Būtent todėl daug žmonių į tokius signalus numoja ranka. Galvoja, kad pavargo, prasčiau miegojo ar tiesiog „kažkas su ausimis“. Tačiau kai tie garsai pradeda kartotis dažniau, užsibūna ilgiau arba pasidaro sunkiau ignoruojami, verta sustoti ir rimčiau į tai pažiūrėti.
Dažniausiai problema atsiranda ne staiga ir ne be priežasties. Labai dažnai klausa alinasi pamažu, per kasdienius įpročius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nekalti. Garsi muzika, ausinės be pertraukų, nuolatinis stresas, miego trūkumas, net netinkamas ausų valymas – visa tai kaupiasi po truputį. Ir vieną dieną žmogus supranta, kad ausyse girdimas garsas jau tapo ne atsitiktiniu, o įkyriu.
Dažniausiai kalta ne viena priežastis, o kelių įpročių mišinys
Viena dažniausių priežasčių, kodėl ausyse atsiranda šnypštimas ar spengimas, yra triukšmas. Ir čia kalba eina ne tik apie koncertus ar klubus. Daug dažniau klausą alina tai, kas vyksta kiekvieną dieną – muzika ausinėse pakeliui į darbą, garsūs vaizdo įrašai telefone, foninis triukšmas biure, televizorius namuose, nuolatinis garsinis „fonas“, nuo kurio ausys beveik neturi pertraukos.
Ypač daug žalos padaro įprotis ilgai klausytis garso per ausines. Žmonės dažnai galvoja, kad problema tik tada, kai garsas labai stiprus. Bet iš tikrųjų ir vidutinis garsumas, jei ausyse laikosi valandų valandas, klausą vargina labiau, nei atrodo. Ausys paprasčiausiai negauna poilsio. O kai poilsio nėra, ilgainiui atsiranda ne tik jautrumas garsui, bet ir tas keistas, sunkiai nusakomas vidinis ūžesys.
Prie to labai dažnai prisideda stresas ir nuovargis. Man atrodo, apie tai kalbama per mažai. Kai žmogus pervargęs, blogai miega, nuolat gyvena įtampoje, jo nervų sistema tampa daug jautresnė viskam. Ir tada net nedidelis spengimas ima atrodyti stipresnis, labiau varginantis, sunkiau ignoruojamas. Kartais žmogus galvoja, kad problema ausyse, nors iš tikrųjų ją labai sustiprina išsekimas.
Dar viena dažna klaida – ausų valymas vatos krapštukais. Daug kas tai daro beveik automatiškai, galvodami, kad palaiko švarą. Tačiau dažnai atsitinka priešingai: siera ne pašalinama, o nustumiama giliau. Tada atsiranda užgulimo jausmas, suprastėja klausa, o kartu gali sustiprėti ir visi tie nemalonūs garsai ausyse.
Kartais kūnas taip tiesiog praneša, kad jam jau per daug
Labai dažnai žmonės ieško vienos aiškios priežasties, bet su klausa taip būna ne visada. Vienam žmogui spengimas prasideda po garsios muzikos, kitam – po ilgo streso laikotarpio, trečiam – po kelių prastai išmiegotų savaičių. Dar kitam viskas susideda į vieną vietą: daug ausinių, mažai poilsio, per daug kavos, nuovargis, įtampa – ir organizmas pagaliau pradeda siųsti signalą, kad jam jau gana.
Todėl labai svarbu ne tik ieškoti, „kas atsitiko“, bet ir pasižiūrėti į savo kasdienybę plačiau. Ar tikrai ausims duodate poilsio? Ar neperkraunate jų garsu? Ar pakankamai miegate? Ar netapote žmogumi, kuris nuo ryto iki vakaro gyvena triukšme, net jei jis atrodo įprastas?
Man atrodo, būtent čia slypi didžiausia šitos temos esmė. Klausa dažnai negenda per vieną dieną. Ji pavargsta pamažu. Ir spengimas ausyse labai dažnai yra ne „keistas sutrikimas iš niekur“, o signalas, kad kūnas jau seniai bandė pasakyti, jog tam tikri įpročiai jam kenkia.
Kada jau nebeverta numoti ranka
Jei garsai ausyse pasirodo retai ir greitai praeina, tai dar nebūtinai reiškia rimtą problemą. Tačiau jei spengimas ar ūžesys kartojasi vis dažniau, trunka ilgiau nei kelias dienas, stiprėja, pasidaro vienpusis arba kartu atsiranda prastesnė klausa, galvos svaigimas ar užgulimo jausmas, tada jau tikrai nereikėtų laukti, kol „praeis savaime“.
Klausa yra vienas tų dalykų, kuriuos labai lengva nuvertinti, kol viskas dar daugmaž veikia. Bet kai ji pradeda siųsti aiškius signalus, geriausia į juos reaguoti anksčiau, o ne tada, kai garsas ausyse jau tampa nuolatiniu fonu.
Todėl jeigu ausyse vis dažniau girdite šnypštimą, cypimą ar spengimą, verta į tai pažiūrėti ne kaip į smulkmeną, o kaip į perspėjimą. Labai dažnai kūnas taip ne gąsdina, o tiesiog prašo vieno paprasto dalyko – mažiau triukšmo, daugiau poilsio ir truputį daugiau dėmesio tam, ką kasdien su savimi darome.
