Tai skamba kaip mokslinės fantastikos siužetas, bet astronomai kalba apie visiškai realų reiškinį. Tolimoje galaktikoje Markarian 501, maždaug už 500 milijonų šviesmečių nuo mūsų, aptikta itin glaudi dviejų supermasyvių juodųjų skylių pora. Tyrėjai mano, kad jos gali susijungti ne po milijonų metų, o stulbinamai greitai – galbūt per mažiau nei šimtmetį.
Ir čia prasideda pati įspūdingiausia dalis. Šis susidūrimas nebus tiesiog dar vienas tolimas kosminis įvykis, apie kurį sužinos tik astronomai. Mokslininkai tikisi, kad galutinis susijungimas išspinduliuos milžiniškas gravitacines bangas – erdvėlaikio virpesius, kurie pasklis per Visatą ir galiausiai pasieks Žemę. Tai nereiškia, kad mūsų planeta bus fiziškai nusiaubta, bet signalas gali būti toks išskirtinis, kad ateities stebėjimai jį užfiksuos kaip vieną svarbiausių tokio tipo įvykių.
Keistas blazaras išdavė, kad ten slepiasi ne viena, o dvi juodosios skylės
Markarian 501 astronomams seniai buvo žinoma kaip blazaras – vienas ryškiausių aktyvių galaktikų branduolių tipų. Tokie objektai atrodo ypač šviesūs todėl, kad jų centre esanti supermasyvi juodoji skylė ryja medžiagą ir išmeta galingas energijos sroves, o viena jų būna nukreipta beveik tiesiai į mus. Tačiau šį kartą tyrėjus suglumino vienas dalykas: vietoj vienos įprastos čiurkšlės duomenys rodė ir antrą, paslėptą struktūrą.
Būtent tai ir atvedė prie stulbinančios išvados. Analizuodami dešimtmečius kauptus radijo teleskopų stebėjimus, mokslininkai padarė išvadą, kad galaktikos centre greičiausiai yra ne viena, o dvi supermasyvios juodosios skylės. Viena jų jau buvo žinoma anksčiau, o antrosios buvimą išdavė antrasis reaktyvinis srautas ir gravitacinio lęšiavimo požymiai, įskaitant Einšteino žiedo efektą.
Atstumas tarp jų – milžiniškas žmogui, bet juokingai mažas Visatai
Skaičiai čia atrodo beveik neįtikėtini. Tyrėjai skaičiuoja, kad abi juodąsias skyles skiria maždaug 250–540 astronominių vienetų, tai yra atstumas, kuris kelis šimtus kartų didesnis už nuotolį tarp Žemės ir Saulės. Žmogui tai neaprėpiama erdvė, bet pagal kosminius mastelius tai jau beveik galutinis susidūrimo etapas.
Dar labiau stebina jų masė. Kiekviena iš šių juodųjų skylių, kaip manoma, turi nuo šimtų milijonų iki maždaug milijardo Saulės masių. Kitaip tariant, kalbama ne apie paprastą juodųjų skylių porą, o apie tikrus kosminius monstrus, kurių susijungimas pakeis visos sistemos gravitacinį peizažą.
Kodėl astronomai taip sujaudinti dėl „mažiau nei 100 metų“
Didžioji dauguma supermasyvių juodųjų skylių porų, jei jos išvis aptinkamos, paprastai laikomos labai ilgų procesų dalimi. Dažnai kalbama apie milijonus ar net milijardus metų. O čia atsirado sistema, kuri, pasak tyrėjų, gali pasiekti susijungimo finišą vos per kelias dešimtis metų ar per mažiau nei šimtmetį. Būtent tai daro šį atradimą beveik sensacingą.
Tai reiškia, kad astronomai galbūt pirmą kartą mato supermasyvių juodųjų skylių porą tokiame vėlyvame, beveik paskutiniame jos šokio etape. Mokslo pasauliui tai yra reta proga ne tik teoriškai kalbėti apie susijungimą, bet ir realiai stebėti sistemą, kuri juda tiesiai į vieną galingiausių įvykių visoje Visatoje.
Ar Žemė turi ko bijoti?
Trumpas atsakymas – ne, katastrofos mūsų planetai nebus. Nors antraštės apie „pasekmes Žemėje“ skamba grėsmingai, kalbama ne apie fizinį pavojų žmonijai, o apie tai, kad susidūrimo metu išspinduliuotos gravitacinės bangos gali būti aptinkamos ir iš čia. Tai būtų ne smūgis miestams ar klimatui, o nepaprastai svarbus signalas mokslui.
Gravitacinės bangos yra tarsi erdvėlaikio raibuliai. Kai susiduria itin masyvūs objektai, Visata tiesiogine prasme „sudreba“. Būtent tokius virpesius jau yra pavykę užfiksuoti iš mažesnių juodųjų skylių susiliejimų, o Markarian 501 pora gali tapti vienu įspūdingiausių tokio pobūdžio šaltinių, kokį kada nors pavyks stebėti.
Kodėl šis įvykis gali perrašyti tai, ką žinome apie juodąsias skyles
Jei prognozės pasitvirtins, tai bus ne tik dar vienas kosminis rekordas. Toks susijungimas galėtų suteikti visiškai naujų duomenų apie tai, kaip susiformuoja supermasyvios juodosios skylės, kaip jos artėja viena prie kitos ir kas vyksta pačiomis paskutinėmis jų orbitų akimirkomis. Ši finalinė fazė iki šiol buvo viena sunkiausiai pagaunamų ir prasčiausiai suprastų.
Todėl Markarian 501 dabar domina ne tik kaip ryškus blazaras, bet ir kaip galimas vieno didžiausių artimiausių kosminių reginių šaltinis. Jei dvi juodosios skylės tikrai susijungs taip greitai, kaip dabar manoma, ateities astronomai galės stebėti ne teoriją, o pačią Visatos dramą realiu laiku.
Visata jau ruošia vieną didžiausių reginių, o mes apie jį sužinojome visai laiku
Kartais svarbiausi atradimai įvyksta ne tada, kai teleskopai pamato kažką visiškai naujo, o tada, kai mokslininkai išmoksta kitaip perskaityti tai, kas jau seniai švietė danguje. Markarian 501 ilgą laiką buvo laikoma viena aktyvia juodąja skyle su galinga čiurkšle. Dabar paaiškėjo, kad ten greičiausiai vyksta daug pavojingesnis ir daug įspūdingesnis kosminis žaidimas – paskutiniai dviejų supermasyvių monstrų artėjimo žingsniai.
Ir nors 500 milijonų šviesmečių skamba kaip nepasiekiamas atstumas, šis būsimasis susidūrimas vis tiek palies ir mūsų pasaulį – ne griūtimi, o žinia, įrašyta į pačią erdvėlaikio audinio struktūrą. Jei mokslininkai teisūs, Žemė taps liudininke vieno galingiausių Visatos signalų, atkeliavusių iš vietos, kur šiuo metu jau prasideda paskutinis skaičiavimas iki milžiniško susiliejimo.
