Daugelis keleivių bent kartą yra pastebėję tą patį vaizdą: prieš kilimą ar tūpimą salono įgula atsisėda į savo vietas, ištiesina nugarą, tvirtai pastato kojas ir rankas laiko tam tikroje padėtyje. Vieniems tai atrodo kaip griežta taisyklė, kitiems – tiesiog darbo poza. Tačiau iš tiesų tai nėra nei atsitiktinumas, nei formalumas. Tokia laikysena yra labai svarbi saugos procedūros dalis.
Būtent kilimo ir tūpimo metu lėktuvas patiria didžiausią riziką, jei kas nors nutiktų ne pagal planą. Todėl tuo metu kiekvienas įgulos narys turi būti maksimaliai pasiruošęs galimam staigiam stabdymui, smūgiui ar avarinei situacijai. Net rankų padėtis čia turi prasmę. Ji padeda ne dėl grožio, o dėl saugumo, susikaupimo ir greitesnės reakcijos.
Tai speciali saugos padėtis, o ne atsitiktinis įprotis
Kai stiuardesės ar stiuardai sėdi specialioje pozicijoje, jų kūnas tuo metu yra paruošiamas galimam staigiam poveikiui. Rankos dažniausiai laikomos sukryžiuotos, suspaustos ant kelių arba tvirtai priglaustos taip, kad nekabėtų laisvai. Taip daroma todėl, kad staigaus smūgio metu galūnės kuo mažiau judėtų nekontroliuojamai.
Jei rankos būtų paliktos bet kaip, per stipresnį sukrėtimą jos galėtų trankytis, slysti ar net trukdyti greitai atsisegti diržą ir pradėti veikti. O aviacijoje labai svarbi kiekviena sekundė. Kuo mažiau nereikalingų judesių, tuo didesnė tikimybė, kad įgulos narys iškart galės imtis savo pareigų.
Ši poza taip pat padeda kūnui išlikti stabilesniam. Tvirta sėdėsena, taisyklinga nugaros padėtis ir kontroliuojama rankų laikysena sumažina traumų riziką, jei lėktuvas staiga sustotų ar patirtų smūgį. Kitaip tariant, tai ne šiaip „gražus sėdėjimas“, o aiškiai apgalvota apsaugos priemonė.
Kodėl tai svarbiausia būtent kilimo ir tūpimo metu
Dauguma žmonių mano, kad pavojingiausia skrydžio dalis yra turbulencija, tačiau iš tikrųjų daugiausia dėmesio saugumui skiriama būtent kilimo ir tūpimo fazėse. Tai momentai, kai viskas vyksta labai greitai, o bet koks nesklandumas reikalautų itin greitos reakcijos.
Todėl prieš kilimą ir tūpimą salono įgula ne tik atsisėda, bet ir pereina į vadinamąją parengties būseną. Tai reiškia, kad jie ne šiaip laukia, kol lėktuvas pakils ar nusileis. Jie tuo metu stebi situaciją, vertina aplinką, mintyse kartoja veiksmus ir yra pasiruošę iškart reaguoti, jei prireiktų evakuacijos ar kitų neatidėliotinų veiksmų.
Rankų padėtis šioje būsenoje yra tik viena dalis visos sistemos. Ji padeda išlaikyti kontrolę, drausmę ir susikaupimą. Kuo mažiau atsitiktinių judesių, tuo greičiau po smūgio ar staigaus sustojimo galima pereiti prie veiksmų.
Ši laikysena padeda ne tik kūnui, bet ir protui
Dar viena priežastis, kodėl įgula laikosi tokios pozos, yra psichologinė. Tokia nustatyta padėtis padeda išlaikyti vidinę discipliną ir susikaupimą. Kai žmogus sėdi aiškiai apibrėžtoje saugos pozicijoje, jis yra labiau susikoncentravęs į savo atsakomybes ir galimus veiksmus.
Tai labai svarbu, nes salono įgula avarinėje situacijoje turi ne tik apsaugoti save, bet ir padėti keleiviams. Jei įgulos narys pats būtų susižeidęs ar kelioms akimirkoms praradęs orientaciją, jo galimybės padėti kitiems būtų mažesnės. Todėl pirmiausia pasirūpinama tuo, kad jis pats būtų kuo stabilesnėje ir saugesnėje pozicijoje.
Kitaip tariant, tokia sėdėsena turi dvigubą tikslą: apsaugoti kūną ir išlaikyti protą pasirengusį. O tai aviacijoje reiškia labai daug.
Kodėl keleiviams verta į tai atkreipti dėmesį
Ši detalė daug ką pasako apie tai, kaip rimtai aviacijoje žiūrima į saugumą. Net tai, kaip laikomos rankos, nėra palikta atsitiktinumui. Viskas turi savo priežastį ir tikslą. Todėl kai kitą kartą pamatysite stiuardesę ar stiuardą sėdint tokioje pozoje, verta žinoti, kad tai nėra formalumas ar darbo etiketas. Tai viena iš procedūrų, kuri padeda jiems būti pasiruošusiems blogiausiam scenarijui.
Keleiviams tai taip pat priminimas, kad saugos instrukcijos lėktuve nėra tik „privaloma dalis prieš skrydį“. Jos egzistuoja todėl, kad kritiniu momentu net mažiausia detalė gali turėti reikšmės. Ir jei įgula taip tiksliai laikosi savo procedūrų, keleiviams taip pat verta rimtai žiūrėti į diržų prisisegimą, rankinio bagažo padėjimą ir kitus nurodymus.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti tik smulkmena. Tačiau aviacijoje būtent smulkmenos dažnai ir lemia didžiausią skirtumą.
