Mokslininkai nustatė, kad baltymas MLKL gali būti vienas svarbių senėjimo proceso variklių, nes pažeidžia kraujo kamieninių ląstelių energijos centrus – mitochondrijas. Tai svarbu todėl, kad būtent šios ląstelės padeda palaikyti kraujo gamybą ir imuninę sistemą. Jei atradimas pasitvirtins platesniu mastu, ateityje jis gali atverti kelią naujiems būdams lėtinti tam tikrus senėjimo procesus.
Senėjimą dažnai įsivaizduojame labai paviršutiniškai – kaip žilus plaukus, pavargusią odą ar mažesnį fizinį pajėgumą. Tačiau tikrieji pokyčiai vyksta gerokai giliau. Viena iš svarbiausių vietų, kur organizmas pradeda „lėtėti“, yra kraujodaros sistema. Būtent joje esančios kamieninės ląstelės visą gyvenimą gamina naujas kraujo ir imuninės sistemos ląsteles. Kai jos pradeda veikti prasčiau, silpnėja ir bendra organizmo pusiausvyra – nuo atsparumo infekcijoms iki gebėjimo atsistatyti po streso ar ligos.
Naujas Tokijo universiteto ir Šv. Jude vaikų tyrimų ligoninės tyrimas parodė, kad baltymas MLKL čia gali atlikti daug didesnį vaidmenį, nei manyta anksčiau. Iki šiol jis daugiausia buvo siejamas su programuota ląstelių mirtimi, tačiau dabar paaiškėjo, kad jis gali kenkti ląstelėms ir jų nenužudydamas. Tyrėjai nustatė, kad veikiant tokiems stresoriams kaip uždegimas ar DNR pažeidimai, MLKL suaktyvėja ir ima žaloti mitochondrijas – struktūras, kurios aprūpina ląsteles energija.
Kaip šis baltymas gali sendinti organizmą
Kai kamieninių ląstelių mitochondrijos pradeda veikti prasčiau, jos netenka dalies savo energinio pajėgumo. O būtent energija tokiose ląstelėse lemia labai daug – ar jos gebės atsinaujinti, ar galės toliau gaminti sveikas kraujo ląsteles, ar organizmas išlaikys normalią imuninę pusiausvyrą. Kai šis procesas stringa, senėjimas ima reikštis ne per vieną konkretų simptomą, o per visą sistemą. Organizmas tampa mažiau tikslus, lėčiau atsistato ir silpniau reaguoja į išorinius iššūkius.
Tyrimo autoriai būtent tai ir parodė: MLKL aktyvacija ne tiesiog mažina ląstelių skaičių, o blogina jų kokybę. Kitaip tariant, ląstelės dar gyvos, bet jau nebedirba taip, kaip turėtų. Tai labai svarbus pokytis mūsų supratime apie senėjimą, nes jis rodo, kad ne visada reikia visiško ląstelės žuvimo, kad prasidėtų rimtas funkcijų silpnėjimas. Kartais pakanka tiesiog pakenkti jos „vidinei baterijai“.
Kodėl tai laikoma tokiu svarbiu atradimu
Didžiausia šio darbo intriga slypi tame, kad MLKL poveikis, bent jau eksperimentiškai, pasirodė esantis paveikus. Kai tyrėjai šį baltymą išjungė arba slopino jo veikimą, kamieninės ląstelės veikė geriau net ir tada, kai vis dar buvo veikiamos streso. Jos gamino sveikesnes imunines ląsteles, patyrė mažiau DNR pažeidimų ir išlaikė geresnę bendrą funkciją. Tai leidžia manyti, kad MLKL gali būti ne tik senėjimo žymuo, bet ir vienas iš mechanizmų, kurį teoriškai būtų galima veikti vaistais ar kitomis terapijomis.
Ir būtent čia atsiranda didžiausias susidomėjimas. Jei pavyktų išsaugoti kraujo kamieninių ląstelių funkciją ilgesnį laiką, tai galėtų reikšti ne tik lėtesnį tam tikrų senėjimo požymių progresavimą, bet ir geresnį atsistatymą po chemoterapijos, radioterapijos ar transplantacijos. Kitaip tariant, kalbama ne vien apie teorinę „amžiną jaunystę“, o apie labai praktišką ląstelinės sveikatos išlaikymą.
Kas svarbu dabar, kol iki realių vaistų dar toli
Svarbiausia neperspausti išvadų. Šis atradimas atrodo labai daug žadantis, bet kol kas kalbame apie ankstyvą mokslinį etapą ir eksperimentinius modelius, daugiausia su pelėmis. Tai reiškia, kad iki realių, žmonėms skirtų gydymo būdų dar labai toli. Mokslui dar reikės atsakyti į klausimus, ar tas pats mechanizmas veikia taip pat stipriai žmogaus organizme, kaip tiksliai jį būtų galima saugiai slopinti ir kokios būtų ilgalaikės pasekmės.
Vis dėlto pats principas jau dabar labai įdomus. Jis rodo, kad senėjimas nėra vien „natūralus laiko bėgimas“, kurio neįmanoma paveikti. Bent dalis jo gali būti susijusi su konkrečiais biologiniais keliais, kuriuos įmanoma suprasti ir galbūt ateityje koreguoti. O kai mokslas randa ne tik pasekmę, bet ir vieną iš galimų priežasčių, visa tema iš karto tampa gerokai konkretesnė.
Todėl šis atradimas svarbus ne todėl, kad rytoj atsiras tabletė nuo senėjimo. Jis svarbus todėl, kad vis aiškiau rodo, kur organizmas pradeda prarasti savo vidinį tempą. Ir jei iki šiol senėjimas atrodė kaip labai plati, sunkiai pagaunama būsena, dabar jis po truputį įgauna vis konkretesnius biologinius veidus. Vienas iš jų, panašu, gali būti būtent MLKL.
